Sidabrinės miskantų vėliavos

Besiplaikstančios miskantų vėliavos – viena iš priežasčių, kodėl galima laukti rudens. Tai melancholiškas metas, tačiau kartu ir gražus. Miskantai – viena iš didžiausių rudens sezono ‚žvaigždžių‘ sode. Jie puikiai atrodo tiek plaikstydami savo šluotas saulės spinduliuose, tiek apkibę dulksnos karoliukais ar padabinti ankstyvų šalnų mezginiais. 

Miskantai (Miscanthus) - tai elegantiškos ir impozantiškos dekoratyvinės žolės, mažos ir didelės, puošiančios želdynus savo neįprastais žiedynais, spalvingais lapais ir stotingais siluetais.

Genties pavadinimas Miscanthus kilęs iš graikų mischos (stiebas) ir antros (žiedas). Genčiai priklauso apie 20 daugiamečių varpinių augalų rūšių, paplitusių rytų bei pietryčių Azijoje. Japonijoje, kuri yra daugelio soduose kultivuojamų rūšių bei veislių tėvynė, miskantai yra vadinami susuki. Jie gausiai atvaizduojami japonų tautiniame mene, ir yra rudens simbolis, taip pat kaip ir japoniniai klevai. Japonijoje jie plačiai naudojami tradiciniam namų bei šventyklų stogų dengimui, kaip kad pas mus naudojamos nendrės.

Vakariečių soduose miskantai atsirado ir išpopuliarėjo jau prieš gerą šimtmetį, ir nesunku suprasti kodėl. Iš kitų dekoratyvinių žolių grupių miskantai išsiskiria savo neįprastu grožiu, didingumu, rudens spalvomis, ir žiemos formomis. Todėl visai nestebina, kad per laikotarpį iki šių dienų atsirado daugiau nei 100 miskantų kultivarų.

Ankstyvu laikotarpiu egzistavo viena problema. Daugelyje šiaurinės Europos vietų, kur vasaros vėsios, o ruduo ankstyvas, miskantai nespėdavo pražysti. Laimei, padėtį ėmėsi taisyti didis dekoratyvinių žolių selekcininkas Ernst‘as Pagels‘as šiaurinėje Vokietijoje. Vienas iš pagrindinių naujų kultivarų atrankos kriterijų ir buvo jų žydėjimo ankstyvumas. Šio dekoratyvinių žolių entuziasto dėka šiandien mes turime daug modernių veislių, kurios sugeba pražydėti per ganėtinai trumpą vegetacijos laiką. Daugelis šių veislių yra puikus pasirinkimas ir Lietuvos sodininkams. 

Miskantas  'Ferner Osten' ir kemeras 'Purple Bush'

Esant tokiai kultivarų gausai, miskantų panaudojimo želdiniuose galimybės yra tikrai neribotos. Tinkamai pasirinkus veislę, juos įmanoma priderinti bet kokiose situacijose. Jie gražiai dera želdiniuose su kitomis aukštomis dekoratyvinėmis žolėmis bei rudenį žydinčiais daugiamečiais žoliniais augalais – vilkpupėmis (Hylotelephium), ežiuolėmis (Echinacea), astrais (Aster), mėlesais (Perovskia), daugiametėmis saulėgrąžomis (Helianthus). Miskantai puikiai atrodo pasodinti pavieniui kaip akcentas vejoje. Santūriai ir elegantiškai papildo kompozicijas iš spygliuočių bei akmenų, kur savo ažūriniais žiedynais atsveria kaimynų masyvumą. Mažesnės veislės labai tinka didesniuose alpinariumuose ar gėlyno priekyje. Net rožynuose galima rasti jiems vietą, ypač prie dabar madingų tuščiavidurių rožių.

Auginimo ypatumai

Miskantai yra šilto sezono žolės, t.y. jos pradeda vegetaciją tik tuomet, kai dirva gerokai įšyla, kas paprastai pas mus būna gegužės mėnesį. Iš pradžių jie auga gana lėtai, įsivažiuodami tik atėjus vasarai. Geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, derlingoje, vandeniui pralaidžioje dirvoje. Kaip ir dauguma dekoratyvinių žolių, jie nemėgsta užmirkimo – dažnai užmirkę augalai nebeatlaiko lietuviškų žiemų. Tačiau nevertėtų miskantų nei tręšti, nei papildomai lieti – nuo per didelio kiekio azotinių trąšų žolės gali išgulti.

Žydėti pradeda vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje. Dauguma veislių žydi baltais, rusvais, rausvais ar ryškiai raudonais žiedynais, vėliau išblukdami. Žiedynai išlieka dekoratyvūs ir per žiemą, taigi nereikėtų skubėti nukirpti juos, užėjus šalčiams. Žiemą jie kartu su spygliuočiais suteikia sodui struktūros ir grožio.

Dauguma miskantų veislių auga tvarkingu keru, plėsdamiesi po truputėlį. Miskantai labai ilgaamžiai, galintys ilgai augti nedalomi vienoje vietoje. Labai seni kerai pradeda plikti nuo vidurio, ir tai ženklas, kad augalą jau metas dalinti, persodinant tik išorines, gyvybingiausiai dalis.

 'Kleine Fontane'

Miskantus rekomenduojama dalinti persodinti pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Kadangi jų šaknys auga tik įšilusioje dirvoje, padalinti vasaros pabaigoje ar rudenį jie gali nebespėti pakankamai įsišaknyti, kad atlaikytų žiemos šalčius. Tačiau jei vis dėlto miskantą būtinai reikia persodinti rudenį, tuomet pasistenkite rūpestingai uždengti augalą žiemai.

Miskantų galima užsiauginti iš sėklų, kurių nesunku įsigyti užsienio internetinėse sėklų parduotuvėse. Tačiau jei norite konkrečios veislės su konkrečiomis savybėmis, rinkitės tik vegetatyviškai, t.y. dalijimo būdų, padaugintus augalus.

Dar vienas sodininkams aktualus klausimas – dengti žiemai ar nedengti? Miskantų atsparumas šalčiui priklauso nuo veislės bei nuo augimo vietos. Dauguma kultivarų yra laikomi atsparūs šalčiams iki -25C. Galimas dalykas, keletą žiemų jie puikiausiai žiemotų ir nedengti, tačiau vieną pavasarį galite sulaukti nemalonaus siurprizo. Turint galvoje nepatikimas, dažnai besnieges,  lietuviškas žiemas, ir nenorint prarasti vertingų kultivarų, visgi vertėtų juos lengvai dengti žiemai, ypač rytų bei pietryčių rajonuose. Pakaktų keleto kastuvų paprastos daržo žemės ar komposto. Taip pat nevertėtų rudenį nukirpti miskantų iki žemės – palikta antžeminė augalo dalis yra kaip papildoma apsauga nuo šalčio, jau nekalbant apie tai, kad nykokame žiemos peizaže jie labai puošia želdynus. O margalapius miskantus, kaip ‚Morning Light‘ ar ‚Variegatus‘ dengti reikėtų būtinai.

O pasistengti dėl šių dekoratyvinių žolių tikrai verta – tai nėra pigūs augalai, ir turi praeti ne vieneri metai, kol pamatai tikrąjį suaugusio miskanto kero grožį.

Miskantų įvairovė

Trumpai peržvelkime geriausius miskantų kultivarus. Kaip jau anksčiau minėjau, šiuo metu priskaičiuojamam virš 100 veislių. Kad neužversti jūsų daugybe nereikalingos informacijos apie retus, ir dažnai gana panašius  kultivavus, patogumo dėlei juos suskirstysime į grupes pagal aukštį

Nedideli miskantai (iki 1,5m)

Kompaktiškos kininių miskantų (Miscanthus sinensis) veislės užauga iki 1-1,5m. Dažniausiai siauručiaia lapeliais, puikiai tinkami auginti gėlyno priekyje, tarp nedidelių spygliuočių ar net stambesniuose alpinariumuose.

‘Little Kitten‘ – itin nedidelis, grakštus  kultivaras iki 80cm aukščio, siauručiais lapeliais. Tikras miskantų pasaulio nykštukas.  

‚Yaku Jima‘ ir ‚Adagio‘ yra gana panašūs augalai. Abu kompaktiški. (apie 1 metrą), gausiai žydi tuo pačiu  metu rausvais žiedynais, vėliau išblunkančiais iki balzganų, purių šluotų. ‚Yaku Jima‘ užauga kiek aukštesnis, ir jo lapai siauresni nei ‚Adagio‘, beveik siūliški. Skirtingai nei ‚Yaku Jima‘, ‚Adagio‘ žiedynai iškelti aukštai virš lapų. 

‚Kleine Silberspinne‘ – puiki, patikima veislė, labai atspari lietuviškoms žiemoms. Siaurais, lyg horizontaliai užlaužtais lapais, dėl ko ir pavadintas ‚mažuoju voriuku‘. Užauga iki 1,2m aukščio

 'Kleine Silberspinne'

‚Nippon‘ – labai stačiai augantis kultivaras tamsiomis šluotelėmis, kartais rudenį lapai dažosi oranžine spalva, užauga iki 1,4 m aukščio.

‚Gracillimus‘ yra itin senas ir labai grakštus kultivaras siauručiais lyg adatos lapais, itin dažnai naudojamas želdiniuose. Mūsų sąlygomis jis niekada nežydi – mūsų vasaros per vėsios, o rudenys ateina per anksti. Tačiau tai puikus, architektūriškas augalas, kuris savo forma gali papuošti tiek modernų, tiek tradicinį gėlyną. Auginant Lietuvoje, žiemai reikėtų dengti (bent jau rytiniuose rajonuse).

Vidutiniai miskantai (iki 1,8m)

Šiai grupei priklauso didžioji dauguma soduose ar gėlynuose auginamų kininių miskantų (Miscanthus sinensis) kultivarų. Visi auga tvarkingais kupstais, skiriasi aukščiu, lapų pločiu bei spalva, žiedynų ankstyvumu ar spalva. Kai kurių veislių lapija dažosi rausvais atspalviais, atėjus rudeniui.

‚Kleine Fontäne‘ - gracingas, ažūrinis, gerai žiemojantis, gausiai žydintis kultivaras (iki 1,7m).

‚Ferner Osten‘ – išsiskiriančios išvaizdos kultivaras itin ryškiomis, vyno spalvos šluotomis, kurios vėliau išblykšta. Panašus į jį yra ‚China‘, tačiau pastarojo kultivaro lapai daugiau alyvuogių žalumo. Abiejų lapai rudenį parausta.

 'Malepartus'

‚Flamingo‘ labai elegantiška veislė stambiais, rausvais puriais žiedynais, gana ankstyva (iki 1,8 m)

‚Kaskade‘ yra viena iš gražiausių miskantų veislių labai stambiais, svyrančiais žiedynais, kurie skleidžiasi vos rausvi, o vėliau visiškai išbąla.

 

'Flamingo'

‚Silberspinne‘ – didesnis ‚Kleine Silberspinne‘ brolis, užaugantis apie 1,7 m aukščio, panašus visais kitais atžvilgiais.  

‚Malepartus‘ – labai sena ir laiko patikrinta veislė plačiais lapais, kuri žydi aukštai iškeltais rausvais žiedynais, geroje vietoje gali užaugti iki 2m.

‚Graziella‘ – graži veislė šviesiais, sidabriškais žiedynais, kurie vėliau pasidaro itin purūs.

‚Rotsilber‘ – veislė siaurais, blizgančiais, vyno raudonumo žiedynais, kurie vėliau išbąla iki sidabrinio atspalvio. Žiedynai nepakyla aukštai virš lapijos.

 

'Silver Cloud'

Šiai grupei galima prisikirti ir miskantą ‚Purpurascens‘. Mokslininkai iki šiol nesutaria, kokiai rūšiai priskirti šį kultivarą – dažniausiai augintojų kataloguose jis neteisingai priskiriamas kininiams miskantams (Miscanthus sinensis). Tačiau šis augalas išsiskiria iš kitų – jis kompaktiškas, stačiai augantis, anksti žydintis, ypač atsparus šalčiui. Amerikoje jis vadinamas ‚liepsnojančia žole‘ (‚flame grass‘), kadangi kiekvieną rudenį nusidažo itin ryškia oranžine spalva. Deja, Lietuvoje, kur vasaros vėsios, o ilgi šilti rudenys yra retenybė, šį grožį stebime ne kasmet. Geriau auga drėgnesnėse vietose.

Didžiausieji miskantai  (virš 2m)

Tarp kininių miskantų (Miscanthus sinensis) savo stotu išsiskiria keletas kultivarų.

 

'Silberfeder'

‚Silberfeder‘  – labai patikima, sena, šalčiui atspari, anksti ir gausiai žydinti veislė sidabriniais žiedynais, itin tinkama auginti šalto klimato šalyse.

‚Goliath‘ – tinkamai pavadintas kultivaras, tikras milžinas tarp kitų miskantų. Tai veislė plačiais lapais ir tamsiais žiedynais, kuriuos išskleidžia tik rugsėjį.  

‚Grosse Fontäne' – įspūdingas lapų fontanas sidabrinėmis šluotelėmis.

‚Professor Richard Hansen‘ –  veislė retokomis, šviesiomis šluotelėmis, aukštai iškeltomis virš lapų kupsto.

‚Rotfuchs‘ – aukštas kultivaras plačiais lapais, raudonomis šluotelėmis.

Būtinai vertėtų atkreipti dėmesį į miskantų pasaulio gigantą - drambliažolę (Miscanthus x giganteus), kartais prekyboje aptinkamą Miscanthus floridulus vardu. Tai didžiausia miskantų rūšis, trąšioje dirvoje galinti išaugti arti 3 aukščio, plačiais, 2-3cm pločio lapais. Ši rūšis 1935 m. iš Japonijos buvo įvežta į Daniją, iš kurios paplito po Europą.

 

Miscanthus giganteus

Nežiūrint to, kad šis kultivaras pas mus niekuomet nežydi, tai itin įspūdingas augalas, suteikiantis gėlynams savotiškos tropinės atmosferos. Svyrantys, platūs lapai augdami sudaro krentančio fontano vaizdą. Geriausiai auga derlioje, vandeniui pralaidžioje žemėje, tačiau gerai prisitaiko ir prie sausesnių augimo sąlygų. Puikiai tinka auginti kaip akcentinis ar antraplanis foninis augalas, taip pat kaip laikinas aitvaras, pavyzdžiui, kad užslėpti komposto dėžę. Tačiau reiktų turėti galvoje, kad vasaros bėgyje, augalui stiebiantis į viršų, jo stiebai iš apačios pradeda plikti – taigi gražiausiai atrodytų pasodintas taip, kad jo apačią šiek tiek pridengtų kiti, žemesni augalai.

Margalapiai miskantai

Tarp geriausių miskantų kultivarų kol kas nepaminėjau margalapių veislių. Jų yra nemažai, todėl juos vertėtų išskirti į atskirą grupę. Tarp šių dekoratyvinių žolių yra veislių tiek išilgai, tiek skersai dryžuotais lapais. Paprastai šie augalai nežydi Lietuvos sąlygomis. Tačiau jau vien dėl ryškių, išskirtinių lapų nusipelno vietos bet kuriame gėlyne. Visus juos vertėtų dengti žiemai.

Skersai dryžuoti lapai yra retenybė dekoratyvinių žolių pasaulyje. Tarp miskantų tokių veislių yra ne viena.

Lietuvos augintojams jau seniai pažįstamos veislės ‚Zebrinus‘ ir ‚Strictus‘. Jų lapai panašūs – žali, skersai dryžuoti gelsvomis juostomis – tačiau ‚Strictus‘ auga stačia kolona, tuo tarpu ‚Zebrinus‘ lapai grakščiai svyra į šonus.

‘Pünktchen’ – nedidelė, stačiai auganti veislė, kurios lapai išmarginti gelsvais dideliais taškais;

‚Little Nicky‘(‚Hinjo‘) – nedidelis kultivaras iki 1m svyrančiais dryžuotasi lapais.

‚Kirk Alexander‘ – dar vienas kompaktiškas dryžuotas kultivaras, mažesnė ‚Strictus‘ kopija.

Dekoratyviausiai veisle šioje grupėje šiai dienai laikoma ‚Gold Bar‘. Tiesą sakant, šio kultivavo lapuose geltonos spalvos dryžiai yra žymiai platesni nei žalios, todėl augalas atrodo daugiau auksinis nei žalias.

Tarp miskantų išilgai dryžuotais lapais yra keletas vertų dėmesio kininio miskanto kultivarų.

Viena iš dailiausių miskanto veislių yra ‚Variegatus‘, auganti gražiu lapų fontanu. Balti dryžiai lapuose tokie platūs, kad bendras augalo vaizdas yra daugiau baltas nei žalias. Mūsų sąlygomis niekuomet nežydi, tačiau šis puikus miskantas vertingas vien dėl lapų. Auginamas sausoje vietoje saulėkaitoje, gali apdegti nuo saulės.

‚Goldfeder‘- labai panašus į ‚Silberfeder‘, iš kurio ir yra kilęs, plačiais lapais su išilginiais geltonais dryžiais.

‚Rigoletto‘ – lapai platokais baltais dryžiais, panašus į ‚Variegatus‘ tik mažesnis.

Tačiau daugelio pasaulio sodininkų nuomone beveik vienbalsiai ‚grožio karūna‘ atitenka kininio miskanto kultivarui ‚Morning Light‘. Ši veislė savo forma ir siūliškais lapais yra panaši į ‚Gracillimus‘, tačiau lapai dar ir baltai dryžuoti. Bendras vaizdas – elegantiško, dailaus lapų fontano. Lietuvoje niekuomet nežydi, tačiau ir be to tai universalus bei stilingas augalas želdiniams- nuostabus akcentas vejoje, puikiai dera daugiamečiuose gėlynuose, tarp spygliuočių, ir netgi rožynuose.

 

'Gilt Edge'

Jei norėtumėte dekoratyvinėms žolėms skirti daugiau vietos, ir ieškote dramatiškesnio, stambesnio augalo, atkreipkite dėmesį į keletą vertingų margalapių milžinų. Įspūdingas drambliažolės (M.x giganteus) kultivaras ‚Gilt Edge‘ išsisikiria dydžiu ir labai plačiais lapais, dryžuotais geltonomis juostomis. ‚Jubilar‘ nuo jo nedaug kuo skiriasi. ‚Gotemba‘ lapai yra panašūs į kitų, aukščiau paminėtų kultivarų, tačiau jis kiek žemesnis. Vegetacijos pradžioje labai įdomiai žiūrisi oranžiški ir plaukuoti ūglių pamatai. Tačiau reiktų turėti omenyje, kad tai yra nendrinio miskanto (M.sacchariflorus) hibridas, todėl šiai veislei būdingas toks pat agresyvus plėtimaisi. Augalas labai gražus, tačiau reikia gerai apgalvoti jo sodinimo vietą. Nėra labai tinkamas auginti nedideliuose gėlynuose, tačiau pasodinus jį ten, kur jis galės nežabojamai plėstis, su laiku suaugs į įspūdingus sąžalynus.

 

'Gotemba'

Dažnas dekoratyvinių žolių skeptikų argumentas yra tai, kad neva visi tie miskantai vienodi. Tikiuosi, kad bent truputėlį pavyko paneigti šią nuomonę -  kaip matome, yra jų mažučių ir didelių, siauralapių ir plačiais lapais, žydinčių ir ne, žalialapių ir spalvingų. Pasisodinkite bent vieną, ir ruduo jūsų sode bus šviesesnis.

Kuriame mišrų rožyną

Visus rožių augintojus galima suskirstyti į dvi grupes: tie, kurie rožes augina tik vienalyčiuose rožynuose, be kitokių augalų; ir tie, kurie augina rožes mišriuose rožynuose, kartu su kitais augalais (daugiamečiais žoliniais, svogūniniais, krūmais). Sunku pasakyti, kuris stilius gražesnis – juk skonis yra skonio reikalas :) (arba, kaip neseniai išgirdau sakant, dėl skonio nesiginčijama, dėl jo mušamasi :)

Faseno katžolė (Nepeta x faassenii) 'Six Hills Giant' - dažnai rožynuose auginamas augalas

Tačiau yra nemažai praktinių aspektų, kurie leidžia manyti, kad rožes auginti mišriuose gėlynuose yra praktiškiau ir lengviau.

Kodėl mišrus rožynas?

Ekologiškumas. Ko gero, dauguma augintojų purškia rožes pesticidais ir fungicidais. Ne todėl, kad taip patinka, o todėl, kad norint sėkmingai auginti rožes, tai yra beveik neišvengiama. Kaip ir su visais augalais, auginamais kaip monokultūra, taip ir su rožėmis – kuo daugiau vienos rūšies augalų auga vienoje vietoje, tuo didesnės problemos. Tokioje aplinkoje tiek ligos, tiek kenkėjai plečiasi kaip ugnis sausame miške – nėra jokių fizinių nei cheminių barjerų. Mišriuose rožynuose papildomi augalai sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.

Praktiškumas/estetika. Kokie bebūtų gražūs rožių žiedai, reta rožė žydi iš tikro nuolat, pertraukos būna, kad ir neilgos. Kai kurių rožių krūmai negražūs – mažai šakų, negraži krūmo forma, plikos ‚kojos‘. Mišriuose rožynuose tuo pasirūpina augalai - kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti atvirkščiais, žydi kartu su rožėms išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias. 

Toks stilius populiariai vadinamas ‚anglišku stiliumi‘ – augalų pilni, tankiai užsodinti gėlynai visiems kažkaip siejasi su Anglija, kur iš tiesų, panašus stilius seniai jau madingas.

Kas svarbu, renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti spalva, forma ir faktūra; augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas (gerą drenažą, trąšią dirvą). Augalai - kaimynai neturi būti pernelyg agresyvūs, ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalinti.

Vietos paruošimas. Pernelyg nesiplečiant šitoje vietoje, reikia tik pasakyti, kad kiekviena minutė, įdėta į dirvos ruošimą (piktžolių bei jų šaknų, ypač daugiamečių, naikinimas, komposto/perpuvusio mėšlo įterpimas, kultivavimas) duos jums savaitę laiko grožėtis vėlesniu savo gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį, ruošiant dirvą, ir gerai padaryti darbą, nei vėliau keiksnoti savo skubotumą, bandant ravėti tankiai sužėlusiuose gėlynuose. Jei iš rudens (o vėliausiai sekantį pavasarį) pradėsite ruošti rožynui paskirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės, o sekantį pavasarį – visus kitus augalus.

Kaip sodinti? Svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni nei rožės, nereiktų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau nei 30-50cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite norui sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai su laiku suvešės ir paplatės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.

Renkamės spalvą ir formą

Spalva, forma ir faktūra yra pagrindiniai dalykai, į kuriuos atsižvelgiame, renkantis augalus mišriam rožynui.

Spalvų parinkimas. Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą– o kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – gal tuomet labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai ir kvapai – tuomet rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais būtent jums. Žadinančiam efektui – saulės, geltoni oranžiniai tonai. Baltas sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai matysis vasaros prieblandoje.

Spalvų ratas. Visi yra jį matę – tai įrankis, sukurtas prie 150 metų, ir iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuries nesiekia želdynų dizainerio ateities, neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kaip ten bebūtų, naudinga priemonė, kuri leidžia, nedarant klaidų, kurti harmoningus ar kontrastiškus augalų derinius. Tačiau tai kartu ir rėmai. Ir kaip paslaptį pasakysiu – gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi, spalvų ratas yra naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galima būtų ją laužyti.

Tačiau visgi, kuriant mišrų rožyną, būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jei jau esate rožių ‚maniakas‘ ir norisi visų veislių po vieną, tai tuomet ‚prigesinkite‘ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių kiekį. Pvz., švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir šviesiai gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės apvienyti tarpusavyje spalviškai nederančias rožes, tą patį galima pasiekti, naudojant daug žalios ar pilkos lapijos.

Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalai žydi tos pačios spalvos, tik skirtingų tonų žiedais. Gali pasirodyti nuobodu iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijoje, dvaruose, tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas toks gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti yra žymiai lengviau. Ir palaikyt juos yra sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.

Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas (apie tai esu rašiusi anksčiau). Žinomiausias – Sissinghurst pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vėlgi, tai nėra 100 procentų baltas sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio akcento kontrastingos spalvos, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir darosi nebeimli. Pavyzdžiui, tą patį baltą sodą labai pagyvins nedideli ploteliai ryškiai mėlynų augalų, tokių kaip lobelijos ar pentiniais.

Augalų formos. Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai žiūrėtųsi, lysvėje turi būti atsvara papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, ‚debesėlių‘). Tai gali būti ir augalų žiedai, ir paties augalo forma.

Harmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais (rasakila (Alchemilla), žemesni astrai (Aster dumosus)).

Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis)); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium sanguineum), kraujažolės (Achillea)); ‚debesėliai‘ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum))

Raudonžiedis snaputis (Geranium sanguineum) 'Album' 

Kaip sodinti? Kad maišyta lysvė gerai žiūrėtųsi, ji turi turėti gylį. Taigi netaupykite vietos. Optimalus lysvės plotis – 3 metrai (tradicinė taisykle: lysvės plotis turėtų būti lygus dviems aukščiausio jūsų naudojamo augalo aukščiams). Tai yra, jei aukščiausias sodinamas augalas yra 1m, tai lysvės plotis turėtų būti bent 2 m. Yra visokių išimčių, tačiau su rožėmis, kai noris vešlaus, prašmatnaus vaizdo, tie 3 metrai nėra perdaug.

Augalus sodinkite grupėmis, po 3-5. Kuo didesnis gėlyno plotas, tuo grupės turėtų būti didesnės, po 5-9. Tai taikoma vidutinio dydžio augalams, stambius augalus kaip kemeras (Eupatorium) ar arunkas (Aruncus) galima sodinti ir po vieną. Išimtis – jei sąmoningai siekiate cottage stiliaus gėlyno, kuris būdavo sodinamas po gabaliuką ar daigelį, iš kažkur parsineštų augalų. Tačiau rožės tokiame fone šiek tiek gali pasimesti.

Pagal tradicinius sodininkystės kanonus, mintyse lysvę dalinkime į tris dalis: pirma – žemiausia, iki kelių; vidurinė (dažnai didžiausia) iki juosmens ar krūtinės; ir galinė – iki viršugalvio ir aukščiau.

Snaputis (Geranium) 'Brookside'

Pirmame trečdalyje – neaukšti augalai iki kelių, dažnai bordiūras – gali būti formalus (buksmedis (Buxus) ar levanda (Lavandula)), mažiau formalus (katžolės (Nepeta), šalavijai (Salvia). Vienalytis bordiūras, iš vienos rūšies augalo, apvienija gėlyną, gali apjungti netgi tarpusavyje nelabai tinkančias spalvas. Neformalesniam efektui galima naudoti kelių rūšių augalus, bet visuomet sodinkite grupelėmis po kelis. Tradiciškai dažnai šiam tikslui yra naudojamos levandos, kurios Lietuvoje nėra ilgaamžės, ir kartais šaltomis žiemomis gali iššalti. Tačiau atrodo jos tikrai puikiai, ir jei jūsų rožyne žemė nėra itin užmirkstanti, jos gali labai sėkmingai augti eilę metų. Alternatyva – katžolės (Nepeta) pilkšvais lapais ir melsvai violetiniais žiedais: šalavijai (Salvia) žydrais, tamsiai mėlynais, rožiniais žiedais. Visi dera prie bet kokios spalvos rožių. Labai dažna ir populiari yra rasakila (Alchemilla).

Antras trečdalis – augalai aukščiu iki juosmens/krūtines. Jame įvairaus aukščio katilėliai (Campanula), flioksai (Phlox), bobramuniai (Anthemis), kraujažolės (Achillea), aukštesnės katžolės (Nepeta)

Trečias trečdalis – patys aukščiausi augalai: rusmenės (Digitalis), tūbės (Verbascum). Iš įdomesnių augalų - veronikūnai (Veronicastrum), vingiriai (Thalictrum), eremūrai (Eremurus). Juos taip pat galima naudoti ir kaip besikartojančius akcentus, išmėtytus per visą gėlyno ilgį.

Augalų dauginimas : vegetatyviškai ar sėklomis?

Apsodinant mišrų rožyną, augalų - kaimynų pasirinkimas yra didžiulis. Kokius augalus pasirinkti – spęsti jums pagal tiek, koks biudžetas, ir kokio tobulumo norite. Galima nusipirkti 10 pakelių sėklų, ir apsodinti neblogai; o galima išleisti kelis šimtus litų, ir sodinti kažkuo išskirtinius veislinius augalus. O teisingas atsakymas, ko gero, slypi kažkur viduryje. Triukas yra žinoti, kuriuos augalus galima kokybiškai išsiauginti iš sėklų, ir jie nedaug skirsis nuo veislių; o kurius galima turėti tik dauginant vegetatyviniu būdu, t.y. dalinant. Pavyzdžiui, jei jums reikia didesnio kiekio rasakilų, jas gana sėkmingai galima užsiauginti iš sėklų. Taip, veislės yra pranašesnės, augalai vienodesni, tačiau didžiulio skirtumo augaluose nepastebėsite. Tačiau, jei norite nedidelio, sprindžio aukščio šalavijo, kažin ar pavyks rasti tokių sėklų. Būtent toks yra gojinis šalavijas ‚Marcus‘. Jei sėsite levandas ‚Hidcote‘ iš pakelio, jos sudygs, užaugs, tačiau bus kad ir nedidelė variacija tarp augalų. O jei pirksite daugintą auginiais, jūsų bordiūras bus kaip pagal liniuotę, visi augalai identiški.

Svogūniniai ir vienmečiai augalai

Tai augalai, galintys gražiai papildyti mišrius rožynus. Tik vertėtų rinktis veisles su vidutinio dydžio ar mažais žiedais, kad neatitrauktų dėmesio nuo rožių. Tačiau tų smulkiažiedžių žydėjimas dažnai būna netgi gausesnis.

Dekoratyviniai česnakai (Allium) - puikus priedas. Kaip ir tikri česnakai, jie turi kenkėjus atbaidančių medžiagų. Didelė įvairių aukščių veislių įvairovė. Dauguma žydi gana anksti, tačiau yra keletas vasaros antroje pusėje žydinčių. A.christophii - kokių 40 cm aukščio, gražiai atrodo ir nužydėjęs, A.spherocephalum – tamsiai bordo bumbuliukai į vasaros pabaigą.

Jurginai (Dahlia) – lietuviai mėgsta didžiažiedžius jurginus, bet šie sunkiai įsipaišo į mišrius gėlynus. Tačiau yra daug veislių nedideliais žiedais, kurie žymiai geriau dera prie rožių, suteikdami papildomų spalvų, tačiau pernelyg neatitraukdami dėmesio. Įdomius derinius galima išgauti, naudojant juodalapius jurginus.

Lelijos (Lilium) – geriausiai tinka azijinės, ypač nedideliais žiedais, arba žemyn nukreiptais žiedais. Rūšinės lelijos – taip pat geras pasirinkimas

Tuštiems tarpams užpildyti galima sodinti vienmetes gėles. Jų šaknys paprastai seklios, jos rožėms ne konkurentės. Pasirinkimas didelis, priklausomai nuo jūsų vizijos – bet kokioje spalvinėje dermėje tiktų miltuotieji šalavijai, verbenos, smulkiažiedės petunijos. Be to, tai puikus būdas šiek tiek atnaujinti rožyną kasmet, jeigu jums tas įdomu.

Rožės prieskonių soduose. Jei domitės rožių istorija, galimas daiktas, jums patiktų sukurti viduramžišką rožių sodą. Iki šiol egzistuoja tos senos veislės – prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‚Officinalis‘ ar ‚Versicolor‘, galbūt baltažiedės rožės (Rosa alba). Istoriškai, daugelis prieskoninių augdavo kartu su rožėmis – taigi toks sodelis būtų labai naudingas. Apkraštuoti galima būtų levandomis, šalavijais ar rūtomis; į kaimynus puikiai tiktų katžolė, melisa, mėtos, čiobreliai. Įdomus dalykas, bet teigiama, kad pomidorai apsaugo rožes nuo dėmėtligės. Tačiau, aišku, čia jau toks neįprastas derinys – nors kodėl gi ne, yra vyšninių pomidorų veislių, sudarančių gražų kerą.

Modernūs želdiniai. Dauguma išdėstytų dalykų daugiausia tinka tradiciniam, angliško tipo rožynams. Tačiau rožės turi savo vietą ir moderniose želdinimo schemose. Pavyzdžiui, prie modernios architektūros namo labai tiktų rožynas tik iš rožės ‚Iceberg‘ ir kininio miskanto (Miscanthus sinensis) ‚Variegatus‘, susodintų šachmatine tvarka – labai minimalistiška, tačiau elegantiška.

Nekritikuojant žmonių, kuriems rožės gražiausiai atrodo plikos žemės ar mulčo fone, visgi vertėtų pagalvoti, kad galbūt gerai parinkti kompanionai ne tik kad neatitrauktų dėmesio nuo gėlių karalaitės, bet atvirkščiai, papildytų jos ir taip akinantį grožį. Juk augalų pasaulyje taip pat kaip ir tarp žmonių: visi mes ieškome draugų ir partnerių, kurie iškeltų mumyse mūsų geriausias savybes, ir toleruotų ir pridengtų ne tokias vertingas savybes, kad nenustelbtų mūsų.

2012 m. parduodamų daugiamečių augalų katalogas

Deja, sinoptikai žada, kad žiema visgi šiemet bus... Turiu pasakyti, kad po visų tų sodininkavimo metų naiviai kasmet širdyje vis tikiuosi, kad štai, ateis tokia žiema, kai temperatūra nenukris žemiau, sakysim, -15C. Visiškas naivumas, žinau, bet vis dar laukiu to ilgai žadėto klimato atšilimo :) KAip ten bebūtų, metas pradėti ruoštis pavasario darbams :) Nes tas pavasaris juk toks trumpas, o darbų tiek daug..

Tad, 2012 m parduodamų daugiamečių augalų katalogas. Jį patalpinau pačiame blogo viršuje, dešinėje pusėje - paspaudus ant nuotraukos su pačia geriausia katžole 'Walker's Low' (arba ant šios žinutės nuotraukos), atsidaro augalų sąrašas. Ten taip pat rasite visas užsakymo sąlygas.

Smagaus naršymo... Jei kyla kokių klausimų, prašau, rašykite

Kvapų magija

'Mme Isaac Pereire'

Būdami sodininkais, mes vaidiname daug vaidmenų – kraštovaizdžio architekto, želdintojo, statytojo ar netgi menininko – argi ne menas yra paversti tuščią, neįdirbtą žemės plotą akį traukiančiais želdynais? Prieš pradėdami įsisavinti naują plotą, pirmiausia planuojame, kaip išsidėstys vejos, takeliai, gėlynai, vaismedžiai ir pan. Renkamės spalvas, jų derinius. Svajojame, kokius augalus įsigyti norėtume. Tačiau retas iš mūsų rimtai pagalvoja apie tai, kokius kvapus norėtume jausti savo sode.

Kvapas yra vienas iš galingiausių ir labiausiai užburiančių elementų sodininko arsenale, tačiau taip pat ir mažiausiai suprantamas ar naudojamas. Menkiausio dvelktelėjimo pakanka, kad perkeltų mus į kažkada buvusias vietas, ar iššauktų seniai primirštus vaikystės prisiminimus. Koks bebūtų kvapas - saldus ar aštrus, lengvas ar sunkus – jis užslenka kaip debesis, ir kiekviename mūsų iššaukia skirtingą emocinį atsaką.

Kaip bebūtų keista, yra smirdančių puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislių

 Kvapą augalams suteikia lakūs eteriniai aliejai, esantys įvairiose augalo dalyse, kurie išsiskiria oksidacijos metu. Dažniausiai jie yra telkiasi vainiklapiuose, kuokeliuose ar nektarinėse. Aromatas ima skleistis, pradėjus vertis žiedui, o jo stiprumą įtakoja nemažai faktorių – žiedo gyvenimo ciklas, oro temperatūra. Taipogi yra nemažai augalų, kurių eteriniai aliejai kaupiami lapuose.  

Gėlių aromatai kartais būna daugiasluoksniai – kaip ir parfumerijoje, jaučiamos skirtingos kvapų natos. Kartais per atstumą augalas kvepia gana maloniai, kai tuo tarpu iš arčiau kvapas darosi pernelyg sunkus, o kartais netgi pereinantys į lengvą dvoką. Gal todėl nemažai žmonių mėgsta lengvą karališkųjų lelijų (Lilium regale) kvapą, tačiau negali pakęsti ilgos jų kaimynystės patalpoje?

Kam augalams yra reikalingi kvapai? Dažniausiai tam, kad pritraukti apdulkintojus. Dauguma vabzdžių yra labai jautrūs kvapams, taigi aromatas yra itin veiksminga priemonė augalui pratęsti giminę. Kažkiek įtakos, be abejo, turi ir augalų spalva, forma ir netgi žiedo faktūra. Evoliucijos eigoje kiekviena augalų gentis ar rūšis išvystė tokį kvapą, kuris labiausiai pritraukia specifinius apdulkintojus. Kai kurie augalai netgi imituoja tam tikrų vabzdžių patelių feromonų kvapą, kad pritrauktų tos rūšies patinų dėmesį. Daugelis sodo augalų yra kaip magnetas dieniniams ir naktiniams drugiams – tie kvapai dažniausiai būna saldūs ir malonūs žmogaus nosiai. Tokie yra jazmino, sausmedžio, budlėjos kvapai. Tuo tarpu bitės labiau reaguoja į žiedo spalvą – todėl bičių apdulkinami augalai retai yra stipriai kvepiantys, ir dažniausiai jų lapija yra gerokai kvapesnė už žiedus. Vabalus taip pat traukia kvapai, tačiau jie dažniausiai būna sunkūs – kai kurios dekoratyvinės obelys, magnolijos ar krūminiai bijūnai. Visi rožių augintojai neramiai laukia birželio pabaigos, kai pradėjus žydėti rožėms, ypatingai šviesioms, jas apgula auksavabaliai – per kelias dienas jie sugeba į skutus sudrąskyti taip ilgai lauktus žiedus.

Be abejo, kvapai yra tik vienas, ir ne pats svarbiausias, iš sodo kūrimo aspektų. Jei želdynų kompozicijoje nebus pusiausvyros, jei spalvų deriniai bus neharmoningi, jei nėra nuoseklaus perėjimo nuo vieno sezono prie kito – dieviškiausi kvapai nepavers jūsų sodo tokiu rojaus kampeliu, kurį bandote padaryti. Tačiau žaliasis  pasaulis labai turtingas, tad kokį apželdinimo stilių bepasirinktumėte, visuomet galima rasti tinkamų augalų, kurie jūsų sodui suteiks tą nematomą, tačiau svarbų elementą - aromatą.

 

Visos rytinė lelijos itin stipriai kvepia - 'Sumatra'

Koks bebūtų jūsų želdinių stilius, tam tikros taisyklės visuomet bus aktualios. Pirmiausia, aromatai geriausiai jaučiami užuovėjoje, kadangi vėjas jų kurį laiką neišsklaido. Taigi kvapiai oazei reikėtų pasirinkti tokią vietą, kur namo siena ar gyvatvorės sudarytų užuovėją – tokiu būdu kvapas ilgiau tvyros ore.

Sodinkite kvepiančius augalus ten, kur praleidžiame daugiausia laiko - po langu, šalia takelio ar suolelio. Silpniau kvepiančius augalus sodinkite kiek įmanoma arčiau, o stipriau kvepiančius – truputį toliau. Aukštesniems kvapiems vijokliams (rožėms, sausmedžiams) puikiai tinka įvairios arkos ar pergolės – jos pakylėja žiedus aukščiau, kad puikūs aromatai būtų geriau užuodžiami.

Augalams kvapiais lapais dažniausiai reikalingas kontaktas, kad pajusti jų kvapą, taigi sodinkite juos ten, kur kaskart praeidami galėtumėte perbraukti per juos ranka, pavyzdžiui, takelio, kuriuo nuolat praeinate.

 

Didžioji dauguma kvepiančių augalų yra saulės mėgėjai, todėl kvepiančiam gėlynui parinkite pačią saulėčiausią vietą. Jei vietos netrūksta, galite formuoti net keletą atskirų kvepiančių gėlynų skirtingiems vasaros laikotarpiams. Pavyzdžiui, rožės (Rosa), lelijos (Lilium), levandos (Lavandula), jazminai (Philadelphus) žydės pirmoje vasaros pusėje, o flioksai (Phlox), budėjos (Buddleia), kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus) ir kvapusis tabakas (Nicotiana alata)perims estafetę antroje vasaros pusėje.

 

Šluotelinis flioksas 'Miss Pepper' kvepia ypač stipriai

Be abejo, vienas iš svarbiausių kriterijų, renkantis augalus, yra jų spalva. Tačiau žinant tam tikrą ryšį tarp spalvos bei kvapo, galima sukurti gėlyną, kuris būtų malonus ir akiai, ir nosiai. Mokslininkai yra pastebėję dėsningumą, kad kuo mažiau pigmentų turi žiedai, tuo jie stipriau kvepia. Aromatingiausi yra baltai žydintys augalai, po jų seka gelsvi, šviesiai rožiniai ir švelniai violetiniai atspalviai. Ryškiai geltoni ir violetiškai mėlyni žiedai kvepia mažiau. O mažiausiai kvapūs augalai žydi violetiniais, ryškiai mėlynais, oranžiniais ir raudonais žiedais.

 

Rytinė lelija 'Mucadet' žydi pačioje vasaros pabaigoje

Kiekvienam metų laikui būdingi tam tikri kvepiantys augalai. Kai pritrūksta žiedų, juos pakeičia augalai kvepiančiais lapais. Jei neauginate daug daugiamečių augalų, malonų dvelksmą suteiks vienmečiai ar svogūniniai augalai. Tereikia truputį pasukti galvą – ir galėsite džiaugtis ne tik gražiu, bet ir kvepiančiu sodu.  

Pavasarį kvapų šventę pradeda hiacintai (Hyacinthus) ir narcizai (Narcissus). Hiacintai kvepia itin stipriai, ir patalpoje jų kvapas gali būt pernelyg aštrus. Tačiau lauke jis maloniai skleidžiasi dar vėsokame pavasario ore. Jau baigiantis hiacintų žydėjimui, prisijungia žvaigždinė magnolija (Magnolia stellata). Panašiu laiku prie jos prisijungia ir dekoratyvinės obelys (Malus), pripildydamos orą subtiliu, vaisiniu kvapu.  

Baigiantis pavasariui, pražysta visų itin mėgstamos alyvos (Syringa vulgaris). Šie nereiklūs, ligoms atsparūs pripildo orą sunkiu, tačiau maloniu aromatu, kurį norėtųsi uždaryti kvepalų buteliuke – toks trumpas, deja, jų žydėjimas.

Po alyvų ateina bijūnų (Paeonia) metas.  Žydėjimas jų neilgas, tačiau itin įspūdingas. Tačiau tarp nesuskaičiuojamos gausybės jų veislių pasitaiko ir tokių, kurios skleidžia lengvą dvoką.

Panašiu laiku žydi ir vilkdalgiai (Iris) – mažai žinomas faktas, kad kai kurios modernios veislės pasižymi ganėtinai stipriu aromatu.

 

Ar esate pastebėję, kad kai kurios barzdotųjų vilkdalgių veislės kvepia?

Vasaros mėnesiais sunkią ravėjimo naštą palengvina minutės, kai brūkštelėjus per levandų (Lavandula) ir katžolių (Nepeta) kerus, pasklinda gaivinantis, švarus jų aromatas. Prie šio kvapų debesėlio prisijungia stiprus, svaigus jazmino (Philadelphus coronarius) kvapas. Ne veltui lietuviai nuo seno augina jazminus po pirkios langu.

Katžolė 'Six Hills Giant' - tobula kaimynė rožėms

Tačiau mažai augalų gali lygintis kvapumu rožėms (Rosa). Skirtingos veislės neretai skirtingai ir kvepia. Norint išsirinkti jums labiausiai patinkančiais veisles, vertėtų aplankyti vieną kitą vertingą rožių kolekciją – jus nustebintų, koks įvairus gali būti jų aromatas. Labai aromatingos yra kol kas dar Lietuvoje nepopuliarios senovinės (Damasko, Provanso, Bourbon) rožės – ‘Louise Odier’, violetiškai rožinė veislė prabangiu kvapu; ‘Comte de Chambord’ rožiniais, vaisiais dvelkiančiais žiedais, ‚Mme Hardy‘ – subtiliais baltais žiedais žalia akute ir elegantišku kvapu. Išskirtinė rožė yra ‘Mme Isaac Pereire) – nors išvesta labai seniai, 1881 metais, iki šiol yra neprilygstama, ryškiai rožinė, labai pilnavidurė veislė sunkiu, tačiau maloniu kvapu. Taip pat puošnios ir labai kvapios yra angliškos, D.Austino išvestos rožės

 Daugelis angliškų rožių yra labai kvapnios

Jei siekiate sukurti dar kvapesnį sodą, papildykite želdinius kvepiančiais vienmečiais augalais. Labai lengvai auginami kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus). Jų veislių yra begalės, įvairių spalvų bei dydžių žiedais, tačiau pačios kvapiausios išlieka senovinės veislės nedideliais žiedeliais, pavyzdžiui, veislė ‘Matucana’. Labai maloniu kvapu pasižymi kvapiojo tabako (Nicotiana) veislės – jų nesunku užsiauginti iš sėklų. Nuo seno mėgiamos ir auginamos kvapiosios razetos (Reseda odorata), leukonijos, dviragė (Matthiola bicornis) ir pilkoji (M.incana), rūdgrūdėlės (Iberis).

Jei auginate budlėją (Buddleia), į vasaros pabaigą jūsų sodą apguls drugeliai – šis krūmas jiems yra tikras magnetas. Prie jų prisijungia vėlai žydinčios rytinės lelijos (Lilium orientale) - kai kurios veislės tikrai neblogai auga Lietuvoje atvirame grunte. Jų saldus kvapas ganėtinai sunkus, tačiau lauke, švelniame vėjelyje jis ne toks intensyvus.  

 OT lelija 'Holland's Beauty' - ne tik graži, bet ir nepaprastai aromatinga

Angliškos rožės: modernios veislės, senoviška išvaizda

Tai su praėjusiom šventėm visus :) lai ši žiema taip ir lieka šilta, o pavasaris būna ankstyvas, vasarą tegul netrūksta saulės ir lietaus (savalaikio ir nepernelyg stipraus), o ruduo būna ilgas ir šiltas... Ko daugiau reikia augalų fanatikams...

Šiandien truputėlis 'eye candy', taip sakant, saldainiai akims... Tuojau suslėpsime metams kalėdinius papuošimus, laikas pasvajoti, ką pirksim, sodinsim ir auginsim... Taigi, šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje - angliškas D.Austino rožes

  

'Princess Alexandra of Kent'

Angliškų rožių istorija

Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtį metų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senovinių rožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytų parodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne. Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėti šiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

 

'Gertrude Jekyll'

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką - ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos.

'Teasing Georgia'

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų, šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė, išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Iš vienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  - spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

 

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatinių rožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupė nepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairių rūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

 

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinę sodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

 

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios krūminės rožės. 2006 metais šis sodas buvo apjuostas aukšta (beveik 3 metrų) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinka auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

 

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškų rožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra – liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

'Malvern Hills'

Kaip atsiranda angliškos rožės?

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tam žiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jų piestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Iš jų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau iš jų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

 

Šių metų Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šiais metais ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.

 

D.Austinas 2011 Čelsio gėlių parodoje

Šiemet parodoje rožių augintojų dėmesiui buvo pristatytos penkios naujos veislės.

‘William and Catherine’ – šios veislės žiedai savo plokščiais žiedais ir daugybe žiedlapių primena senovines rožes. Kiekvieno žiedo centre – nedidelė akutė. Žiedai iš pradžių skleidžiasi vos kreminės spalvos, vėliau išbaldami iki švarios baltos. Nužydėjus žiedui, vainiklapiai nukrenta patys (tai svarbi savybė baltai rožei, kad vaizdo ir tyrumo įspūdžio negadintų seni, pageltę žiedlapiai). Tai labai sveika rožė, auganti kompaktišku keru. Taip pavadinta karališkųjų vestuvių proga, įvykusių šių metų balandžio mėnesį.

 

‘Lady Salisbury’ – žavinga veislė, savo išvaizda primenanti baltažiedes rožes. Rožiniai, netaisyklingos rozetės formos žiedai. Labai gerai žydi pakartotinai. Tinka auginti kartu su senovinėmis rožėmis. Puikiai dera mišriuose gėlynuose su daugiamečiais augalais.

 

‘Wollerton Old Hall’ – šių metų kvapiausia veislė, pasižyminti ryškiu miros kvapu, taip retai aptinkamu rožėse. Apvalūs pumpurai išsiskleidžia į blyškiai gelsvus, taurės formos žiedus. Auga ypač tankiu ir kompaktišku keru.

‘Fighting Temeraire’ – kitokia angliška rožė. Sodrios persikų spalvos žiedai labai stambūs, pusiau pilnaviduriai, banguotais pakraščiais. Tai labai sveika ir augi veislė, labiau primenanti parko nei senovines rožes. Veislė pavadinta žinomo paveikslo ‘Fighting Temeraire' garbei. 

 

‘Queen Anne’ – dar viena senoviško stiliaus rožė, primenanti šimtažiedį erškėtį, žydinti vidutinio dydžio rožiniais žiedais. Taip pavadinta Askoto žirgų lenktynių 300-osioms metinėms. Šią lenktynių trasą įkūrė Anglijos karalienė Ona 1711 metais.

Na, ir dar belieka pridurti, kad Lietuvoje turime oficialų angliškų rožių platintoją, Sibirkos rožyną.

Beje, užsidegusiems mintimi savo akimis pamatyti D.Austino rožynus - juos labai lengva pasiekti traukiniu iš Birmingemo. Pusvalandis, ir jūs jau Albrighton'e, o tada dar pora kilometrų pėstute (galima ir taksi, aišku). Galima suderinti su puikia paroda, vykstančia birželio 13-17 Birmingeme 'BBC Gardener's World Live'. Ši paroda daug kuo primena Čelsio gėlių parodą, tik mažiau pompastikos :) kas nėra blogai...

2, 3, 6, 7, 8 bei 10, 14, 15, 16, 17, 18 nuotraukos priklauso 'David Austin Roses'®

Rašinys spausdintas 'Rasų' žurnale 2011m.

Queen Mary's Garden, Regents Park, Londonas

Jei kam pasitaikys proga ateinančią vasarą pabuvoti Londone, pasistenkite apsilankyti rožyne, esančiame Queen Mary's sode, esančiame Regents Park'e, pačioje miesto širdyje. Vienas dalykas, kas stebina Londone - didžiulės puikiai užlaikomos viešosios erdvės. Turint galvoje, kad Londonas - vienas iš brangiausių pasaulio miestų, malonu, kad čia taip saugomi ir prižiūrimi žalieji plotai.

Tai didžiausias rožynas Londone. Čia auga 400 veislių rožės, viso apie 30 000 augalų. Nors kolekcija nėra itin išieškota, vyrauja Arbatinės hibridinės veislės, tačiau dauguma jų susodintos stambiais vienos veislės blokais, dėl ko įspūdis itin didelis.  

Viskas labai gražiai tvarkoma, žolytė nupjauta, lysvių kraštai dailiai apipjauti. Lankytojų irgi netrūksta - vieni grožisi, kiti fotografuoja, treti deginasi pusnuogiai :) Smagumėlis - ir visa tai nekainuoja nei cento...

Rožyno 'prižiūrėtojas'

 Rožyno viduryje - nedidelis ežerėlis su dekoratyvinėmis antimis ir karpiais. Viduryje ežerėlio - Salos alpinariumas, kurį puošia labai dailus sedulos Cornus controversa 'Variegata' egzempliorius. Per salą vinguriuoja takelis.. Sunku patikėti, kad tokia oazė - pačiame triukšmingo metropolio viduryje