Ne taip jau seniai pasižadėjau, kad subjurus orams, pavartysiu besibaigiančių metų nuotraukas, ir prisiminsiu tai, ką gero šiemet teko pamatyti. Na, oras už lango pakankamai prastas - galima ir nuotraukas pavartyti...
Jokia čia ne naujiena, kad Čelsio gėlių paroda - vienas iš svarbesnių įvykių augalų pasaulyje. Ir nors pavadinime 'Chelsea Flower Show' žodis 'gėlė' (flower) užima centrinę vietą, tie laikai, kai augalai buvo svarbiausias dalykas šioje parodoje, jau seniai praėję. Dabar tai daugiau renginys, kuriame svarbiausia prestižas, žinomi veidai, reklama ir stambūs koncernai- sponsoriai. Savotiškas augalų pasaulio Askotas - kur svarbiau gražios ir trenktos skrybėlės, nei patys žirgai.
Todėl nenuostabu, kad dauguma parodinių sodų vadinami keistai skambančiais pavadinimais - 'Laurent Perrier' sodas, 'B&Q' sodas, 'Homebase' sodas ir pan. O stambūs sponsoriai reikalingi todėl, kad tokių sodų sukūrimo kaštai prasideda nuo maždaug 1,000,000 litų, o toliau - sky is the limit...
Tačiau kaip ten bebūtų, kad ir kiek 'lazdavoti' tą Čelsį, paganyti akis visvien yra kur... Taigi pirmiausia apie sodą, kuris man šiemet labiausiai patiko - 'Laurent Perrier' sodas. Matyt, ne man vienai, nes laimėjo auksinį parodos medalį (beje, dar ne pats aukščiausias įvertinimas, yra dar vienas laiptelis - 'Best in Show').
Žmogus, sukūręs šį sodą, yra vienas iš garsesnių šiuolaikinių kraštovaizdžio dizainerių - Luciano Giubbilei. Italas, senos Italijos bankininkų šeimos atžala. Kadangi pasirinko kraštovaizdžio dizainą, o ne tradicinį šeimos amatą, bankininkystę, tėvas su juo nekalbėjo trejetą metų. Na, dabar jau, ko gero, kalba, nes šiuo metu L.Giubbilei yra vienas iš populiariausių (ir brangiausių) Anglijos kraštovaizdžio dizainerių. O auksinis Čelsio parodos medalis yra tolygus Oskarams kino pramonėje - reikia manyti, honorarai tik didės :) Beje, tai jau antras auksinis Čelsio medalis šiam dizaineriui - 2009 metais irgi laimėjo tokį patį, dirbdamas tam pačiam užsakovui - Laurent Perrier.
Kiek yra tekę matyti šio dizainerio sukurtų sodų (daugiausia, aišku, knygose), itališka įtaka tikrai jaučiasi - švarios aštrios linijos, nerėksminga elegancija, formuoti architektūriški medžiai, geometriniai vandens telkiniai. Kažkuo primena Italijos Renesanso sodus. Tačiau tuo pačiu šis sodas man dvelkia ir Rytais - japoniškas paviljonas (kiekvienas vertikalus panelis (ar kaip čia juos pavadinti) dar ir sukasi), formuoti spygliuočiai kampe, beveik tiksliai atkartojantys akmenų formą, vanduo, skalda...
Be abejo, turi L.Giubbilei ir kritikų. Ir pagrindinis da;ykas, dėl ko jis yra dažnai kritikuojamas - per mažai naudojami žydintys daugiamečiai augalai. Tačiau šiuo atveju dizianeris, sakyčiau, tikrai nepasišiukšlino. Lūžtančios nuo augalų geometrinės simetriškos lysvės sudaro puikią atsvarą minimalistiniam sodo dizainui. Spalvų paletė irgi parinkta labai delikati - vyrauja neryški, dūmiškai rožinė spalva, kurią paįvairina rusvi akcentai.
Dar daugiau, žiūrint į augalų pasirinkimą, galima pasakyti, kad tai visai realiai įmanomas, daugiasluoksnis augalų derinys (ką nevisuomet galima pasakyti apie Čelsio augalų derinius).
Taigi kokių augalų ieškoti, norint atkurti kažką panašaus? Gera naujiena - beveik visi jie žiemoja Lietuvoje. Taigi, pirmiausia panaudota daug astrancijų (Astrantia) 'Roma' - gera, ilgai žydinti, subtilios rožinės spalvos. Astrancijos - tikrai puikūs augalai, nes žydi didesnę vasaros dalį, jei laiku pašalinti nužydėjusius žiedus.
Toliau - keletas skėtinių. Didžioji ožiažolė (Pimpinella major) 'Rosea', Anthriscus sylvestris (Krūminis builis) 'Ravenswing', paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare) 'Bronze'. Tarpuose prisodinta šluotsmilgių (Deschampsia cespitosa) - nužydėjus skėtiniams, jos viską pridengs žiedynų 'rūku'. Dar čia panaudotos rusmenės - Digitalis mertonensis. Labai graži rusmenė, turėtų būti šalčiui atspari, tačiau man nepavyko jų išsaugoti jau keletą kartų. Bet nesunku jas išauginti iš sėklų, taigi bandykite, gal kam pavyks, nes augalai tikrai gražūs.
