Dar truputis viendienių, ir pakaks

Jau rugpjūtis... Iš vienos pusės, truputį liūdna, kaip greitai ta vasara prabėga. Tačiau, iš kitos pusės, man tai bene gražiausias vasaros mėnuo, nes žydi daugelis mano mėgstamų augalų - kraujalakės, vingiriai, pradeda žydėti dekoratyvinės žolės bei astrai.

Bet pradžiai dar truputį apie viendienes... ir užmiršim jas iki kitų metų.

Kaip visada, tobula ir fotogeniška 'Spacecoast Cranberry Breeze'

 Dantytoji 'Baracuda Bay'

'Wisest of Wizzards'

'Edge of Darkness'

Augi ir puošni 'Spacecoast Cool Deal'

Žydi ir vėlyvesnės lelijos. Rytinė lelija 'Tiger Woods'

'Sumatra'

Ir OT lelijos - 'Scheherezade'...

 ... ir 'Miss Feya'. Šioms gražuolėms prireikia keleto metų, kad parodytų savo pilną grožį.

Po truputį prasideda ir miskantų šou. Vienas iš pačių ankstyviausių ir ryškiausių, miskantų pasaulio klasika - 'Ferner Osten' , raudonomis blizgančiomis šluotomis

 Sidabriškomis šluotelėmis skleidžiasi 'Kleine Fontane', ankstyva ir gana kompaktiška veislė

Po truputį žiedynus skleidžia 'Malepartus' - augalota, puiki veislė tamsiai rausvais žiedynais.

Na ir dar šis bei tas gražaus. Mentūrinis gludas (Coreopsis verticilata) 'Moonbeam' , elegantiškas gražuolis juosvais lapais bei blyškiai gelsvais žiedais gėlyno priekiui.

Žolė, kurią kasmet vis labiau įsimyliu - Achnatherum calamagrostis. Anksti atželia, anksti žydi ir išlieka dekoratyvi iki pat šalnų - ko dar galima norėti iš dekoratyvinės žolės?

Dar viena iš mano mylimiausių žolių - rykštėtoji sora (Panicum virgatum) 'Dallas Blue'. Nerealūs mėlyni lapai. Už jos rykštenė 'Fireworks' - labai vėlyva, dėl ankstyvų šalnų ne kiekvieną rudenį spėja pilnai pražysti.

Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata) 'Eva Cullum' - vienas iš geriausių, sveikiausių rožinių flioksų. Jam kompaniją palaiko kraujalakė, kurios veislę dar turiu išsiaiškinti.

Puikioji 'Diana'... Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum). Štai tokį vaizdą turėsite, jei sodinsite 3-5 augalų grupę

Mažoji 'Martin', tiesiaragė našlaitė (Viola cornuta). Kaip pasodinau vasaros pradžioje, taip ir žydi non-stop. Žiūrėsim stebėsim (jau nujaučiu bundančią naują meilę :) Manęs dažnai klausia - ir kaip aš dar atrandu tų naujų augalų? va taip ir atrandu - metų metais į kažką nekreipi dėmesio, staiga - bac! - ir pamatai kažką, kas patraukia dėmesį. Įsigyji vieną veislę, tada reikia dar vienos... ar dešimt, ir t.t. Taip ir vyniojasi tas kamuolys 

O čia visiškai atsitiktinė kompozicija. Viendienė nežinoma, turėjo būti visiškai kitokia veislė. Tačiau kaip specialiai derinta su šalaviju (Salvia nemorosa) 'Schwellenburg'. Tai labai keista šalavijo veislė mutavusiais žiedynais

Namo šiaurinėje pusėje kažkada labai senai senai pasodinau 'Perle d'Azur'. Kvailai pasodinau, nes toje vietoje saulės beveik nebūna. Ir ką, įsikabino ta raganė, ir kasmet vis gausiau žydi. O kadangi auga šiaurinėje pusėje, tai žydi bene mėnesiu vėliau nei augalai pietinėje pusėje. Ir žiedų spalva tamsesnė. Štai taip, kartais neprotingi poelgiai išeina į gerą :) todėl nebijokime eksperimentuoti. 

Ir dar apie raganes... Šiandien atsidarau 'Delfi', o ten perspausdintas mano rašinys iš žurnalo 'Rasos' apie raganes. Pasakysiu tik tiek, geriau jau nebūtų perspaudinę... nes nuotraukos baisiai sugadintos :(

Kvapų magija

'Mme Isaac Pereire'

Būdami sodininkais, mes vaidiname daug vaidmenų – kraštovaizdžio architekto, želdintojo, statytojo ar netgi menininko – argi ne menas yra paversti tuščią, neįdirbtą žemės plotą akį traukiančiais želdynais? Prieš pradėdami įsisavinti naują plotą, pirmiausia planuojame, kaip išsidėstys vejos, takeliai, gėlynai, vaismedžiai ir pan. Renkamės spalvas, jų derinius. Svajojame, kokius augalus įsigyti norėtume. Tačiau retas iš mūsų rimtai pagalvoja apie tai, kokius kvapus norėtume jausti savo sode.

Kvapas yra vienas iš galingiausių ir labiausiai užburiančių elementų sodininko arsenale, tačiau taip pat ir mažiausiai suprantamas ar naudojamas. Menkiausio dvelktelėjimo pakanka, kad perkeltų mus į kažkada buvusias vietas, ar iššauktų seniai primirštus vaikystės prisiminimus. Koks bebūtų kvapas - saldus ar aštrus, lengvas ar sunkus – jis užslenka kaip debesis, ir kiekviename mūsų iššaukia skirtingą emocinį atsaką.

Kaip bebūtų keista, yra smirdančių puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislių

 Kvapą augalams suteikia lakūs eteriniai aliejai, esantys įvairiose augalo dalyse, kurie išsiskiria oksidacijos metu. Dažniausiai jie yra telkiasi vainiklapiuose, kuokeliuose ar nektarinėse. Aromatas ima skleistis, pradėjus vertis žiedui, o jo stiprumą įtakoja nemažai faktorių – žiedo gyvenimo ciklas, oro temperatūra. Taipogi yra nemažai augalų, kurių eteriniai aliejai kaupiami lapuose.  

Gėlių aromatai kartais būna daugiasluoksniai – kaip ir parfumerijoje, jaučiamos skirtingos kvapų natos. Kartais per atstumą augalas kvepia gana maloniai, kai tuo tarpu iš arčiau kvapas darosi pernelyg sunkus, o kartais netgi pereinantys į lengvą dvoką. Gal todėl nemažai žmonių mėgsta lengvą karališkųjų lelijų (Lilium regale) kvapą, tačiau negali pakęsti ilgos jų kaimynystės patalpoje?

Kam augalams yra reikalingi kvapai? Dažniausiai tam, kad pritraukti apdulkintojus. Dauguma vabzdžių yra labai jautrūs kvapams, taigi aromatas yra itin veiksminga priemonė augalui pratęsti giminę. Kažkiek įtakos, be abejo, turi ir augalų spalva, forma ir netgi žiedo faktūra. Evoliucijos eigoje kiekviena augalų gentis ar rūšis išvystė tokį kvapą, kuris labiausiai pritraukia specifinius apdulkintojus. Kai kurie augalai netgi imituoja tam tikrų vabzdžių patelių feromonų kvapą, kad pritrauktų tos rūšies patinų dėmesį. Daugelis sodo augalų yra kaip magnetas dieniniams ir naktiniams drugiams – tie kvapai dažniausiai būna saldūs ir malonūs žmogaus nosiai. Tokie yra jazmino, sausmedžio, budlėjos kvapai. Tuo tarpu bitės labiau reaguoja į žiedo spalvą – todėl bičių apdulkinami augalai retai yra stipriai kvepiantys, ir dažniausiai jų lapija yra gerokai kvapesnė už žiedus. Vabalus taip pat traukia kvapai, tačiau jie dažniausiai būna sunkūs – kai kurios dekoratyvinės obelys, magnolijos ar krūminiai bijūnai. Visi rožių augintojai neramiai laukia birželio pabaigos, kai pradėjus žydėti rožėms, ypatingai šviesioms, jas apgula auksavabaliai – per kelias dienas jie sugeba į skutus sudrąskyti taip ilgai lauktus žiedus.

Be abejo, kvapai yra tik vienas, ir ne pats svarbiausias, iš sodo kūrimo aspektų. Jei želdynų kompozicijoje nebus pusiausvyros, jei spalvų deriniai bus neharmoningi, jei nėra nuoseklaus perėjimo nuo vieno sezono prie kito – dieviškiausi kvapai nepavers jūsų sodo tokiu rojaus kampeliu, kurį bandote padaryti. Tačiau žaliasis  pasaulis labai turtingas, tad kokį apželdinimo stilių bepasirinktumėte, visuomet galima rasti tinkamų augalų, kurie jūsų sodui suteiks tą nematomą, tačiau svarbų elementą - aromatą.

 

Visos rytinė lelijos itin stipriai kvepia - 'Sumatra'

Koks bebūtų jūsų želdinių stilius, tam tikros taisyklės visuomet bus aktualios. Pirmiausia, aromatai geriausiai jaučiami užuovėjoje, kadangi vėjas jų kurį laiką neišsklaido. Taigi kvapiai oazei reikėtų pasirinkti tokią vietą, kur namo siena ar gyvatvorės sudarytų užuovėją – tokiu būdu kvapas ilgiau tvyros ore.

Sodinkite kvepiančius augalus ten, kur praleidžiame daugiausia laiko - po langu, šalia takelio ar suolelio. Silpniau kvepiančius augalus sodinkite kiek įmanoma arčiau, o stipriau kvepiančius – truputį toliau. Aukštesniems kvapiems vijokliams (rožėms, sausmedžiams) puikiai tinka įvairios arkos ar pergolės – jos pakylėja žiedus aukščiau, kad puikūs aromatai būtų geriau užuodžiami.

Augalams kvapiais lapais dažniausiai reikalingas kontaktas, kad pajusti jų kvapą, taigi sodinkite juos ten, kur kaskart praeidami galėtumėte perbraukti per juos ranka, pavyzdžiui, takelio, kuriuo nuolat praeinate.

 

Didžioji dauguma kvepiančių augalų yra saulės mėgėjai, todėl kvepiančiam gėlynui parinkite pačią saulėčiausią vietą. Jei vietos netrūksta, galite formuoti net keletą atskirų kvepiančių gėlynų skirtingiems vasaros laikotarpiams. Pavyzdžiui, rožės (Rosa), lelijos (Lilium), levandos (Lavandula), jazminai (Philadelphus) žydės pirmoje vasaros pusėje, o flioksai (Phlox), budėjos (Buddleia), kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus) ir kvapusis tabakas (Nicotiana alata)perims estafetę antroje vasaros pusėje.

 

Šluotelinis flioksas 'Miss Pepper' kvepia ypač stipriai

Be abejo, vienas iš svarbiausių kriterijų, renkantis augalus, yra jų spalva. Tačiau žinant tam tikrą ryšį tarp spalvos bei kvapo, galima sukurti gėlyną, kuris būtų malonus ir akiai, ir nosiai. Mokslininkai yra pastebėję dėsningumą, kad kuo mažiau pigmentų turi žiedai, tuo jie stipriau kvepia. Aromatingiausi yra baltai žydintys augalai, po jų seka gelsvi, šviesiai rožiniai ir švelniai violetiniai atspalviai. Ryškiai geltoni ir violetiškai mėlyni žiedai kvepia mažiau. O mažiausiai kvapūs augalai žydi violetiniais, ryškiai mėlynais, oranžiniais ir raudonais žiedais.

 

Rytinė lelija 'Mucadet' žydi pačioje vasaros pabaigoje

Kiekvienam metų laikui būdingi tam tikri kvepiantys augalai. Kai pritrūksta žiedų, juos pakeičia augalai kvepiančiais lapais. Jei neauginate daug daugiamečių augalų, malonų dvelksmą suteiks vienmečiai ar svogūniniai augalai. Tereikia truputį pasukti galvą – ir galėsite džiaugtis ne tik gražiu, bet ir kvepiančiu sodu.  

Pavasarį kvapų šventę pradeda hiacintai (Hyacinthus) ir narcizai (Narcissus). Hiacintai kvepia itin stipriai, ir patalpoje jų kvapas gali būt pernelyg aštrus. Tačiau lauke jis maloniai skleidžiasi dar vėsokame pavasario ore. Jau baigiantis hiacintų žydėjimui, prisijungia žvaigždinė magnolija (Magnolia stellata). Panašiu laiku prie jos prisijungia ir dekoratyvinės obelys (Malus), pripildydamos orą subtiliu, vaisiniu kvapu.  

Baigiantis pavasariui, pražysta visų itin mėgstamos alyvos (Syringa vulgaris). Šie nereiklūs, ligoms atsparūs pripildo orą sunkiu, tačiau maloniu aromatu, kurį norėtųsi uždaryti kvepalų buteliuke – toks trumpas, deja, jų žydėjimas.

Po alyvų ateina bijūnų (Paeonia) metas.  Žydėjimas jų neilgas, tačiau itin įspūdingas. Tačiau tarp nesuskaičiuojamos gausybės jų veislių pasitaiko ir tokių, kurios skleidžia lengvą dvoką.

Panašiu laiku žydi ir vilkdalgiai (Iris) – mažai žinomas faktas, kad kai kurios modernios veislės pasižymi ganėtinai stipriu aromatu.

 

Ar esate pastebėję, kad kai kurios barzdotųjų vilkdalgių veislės kvepia?

Vasaros mėnesiais sunkią ravėjimo naštą palengvina minutės, kai brūkštelėjus per levandų (Lavandula) ir katžolių (Nepeta) kerus, pasklinda gaivinantis, švarus jų aromatas. Prie šio kvapų debesėlio prisijungia stiprus, svaigus jazmino (Philadelphus coronarius) kvapas. Ne veltui lietuviai nuo seno augina jazminus po pirkios langu.

Katžolė 'Six Hills Giant' - tobula kaimynė rožėms

Tačiau mažai augalų gali lygintis kvapumu rožėms (Rosa). Skirtingos veislės neretai skirtingai ir kvepia. Norint išsirinkti jums labiausiai patinkančiais veisles, vertėtų aplankyti vieną kitą vertingą rožių kolekciją – jus nustebintų, koks įvairus gali būti jų aromatas. Labai aromatingos yra kol kas dar Lietuvoje nepopuliarios senovinės (Damasko, Provanso, Bourbon) rožės – ‘Louise Odier’, violetiškai rožinė veislė prabangiu kvapu; ‘Comte de Chambord’ rožiniais, vaisiais dvelkiančiais žiedais, ‚Mme Hardy‘ – subtiliais baltais žiedais žalia akute ir elegantišku kvapu. Išskirtinė rožė yra ‘Mme Isaac Pereire) – nors išvesta labai seniai, 1881 metais, iki šiol yra neprilygstama, ryškiai rožinė, labai pilnavidurė veislė sunkiu, tačiau maloniu kvapu. Taip pat puošnios ir labai kvapios yra angliškos, D.Austino išvestos rožės

 Daugelis angliškų rožių yra labai kvapnios

Jei siekiate sukurti dar kvapesnį sodą, papildykite želdinius kvepiančiais vienmečiais augalais. Labai lengvai auginami kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus). Jų veislių yra begalės, įvairių spalvų bei dydžių žiedais, tačiau pačios kvapiausios išlieka senovinės veislės nedideliais žiedeliais, pavyzdžiui, veislė ‘Matucana’. Labai maloniu kvapu pasižymi kvapiojo tabako (Nicotiana) veislės – jų nesunku užsiauginti iš sėklų. Nuo seno mėgiamos ir auginamos kvapiosios razetos (Reseda odorata), leukonijos, dviragė (Matthiola bicornis) ir pilkoji (M.incana), rūdgrūdėlės (Iberis).

Jei auginate budlėją (Buddleia), į vasaros pabaigą jūsų sodą apguls drugeliai – šis krūmas jiems yra tikras magnetas. Prie jų prisijungia vėlai žydinčios rytinės lelijos (Lilium orientale) - kai kurios veislės tikrai neblogai auga Lietuvoje atvirame grunte. Jų saldus kvapas ganėtinai sunkus, tačiau lauke, švelniame vėjelyje jis ne toks intensyvus.  

 OT lelija 'Holland's Beauty' - ne tik graži, bet ir nepaprastai aromatinga

Angliškos rožės: modernios veislės, senoviška išvaizda

Tai su praėjusiom šventėm visus :) lai ši žiema taip ir lieka šilta, o pavasaris būna ankstyvas, vasarą tegul netrūksta saulės ir lietaus (savalaikio ir nepernelyg stipraus), o ruduo būna ilgas ir šiltas... Ko daugiau reikia augalų fanatikams...

Šiandien truputėlis 'eye candy', taip sakant, saldainiai akims... Tuojau suslėpsime metams kalėdinius papuošimus, laikas pasvajoti, ką pirksim, sodinsim ir auginsim... Taigi, šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje - angliškas D.Austino rožes

  

'Princess Alexandra of Kent'

Angliškų rožių istorija

Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtį metų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senovinių rožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytų parodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne. Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėti šiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

 

'Gertrude Jekyll'

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką - ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos.

'Teasing Georgia'

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų, šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė, išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Iš vienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  - spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

 

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatinių rožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupė nepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairių rūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

 

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinę sodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

 

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios krūminės rožės. 2006 metais šis sodas buvo apjuostas aukšta (beveik 3 metrų) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinka auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

 

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškų rožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra – liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

'Malvern Hills'

Kaip atsiranda angliškos rožės?

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tam žiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jų piestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Iš jų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau iš jų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

 

Šių metų Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šiais metais ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.

 

D.Austinas 2011 Čelsio gėlių parodoje

Šiemet parodoje rožių augintojų dėmesiui buvo pristatytos penkios naujos veislės.

‘William and Catherine’ – šios veislės žiedai savo plokščiais žiedais ir daugybe žiedlapių primena senovines rožes. Kiekvieno žiedo centre – nedidelė akutė. Žiedai iš pradžių skleidžiasi vos kreminės spalvos, vėliau išbaldami iki švarios baltos. Nužydėjus žiedui, vainiklapiai nukrenta patys (tai svarbi savybė baltai rožei, kad vaizdo ir tyrumo įspūdžio negadintų seni, pageltę žiedlapiai). Tai labai sveika rožė, auganti kompaktišku keru. Taip pavadinta karališkųjų vestuvių proga, įvykusių šių metų balandžio mėnesį.

 

‘Lady Salisbury’ – žavinga veislė, savo išvaizda primenanti baltažiedes rožes. Rožiniai, netaisyklingos rozetės formos žiedai. Labai gerai žydi pakartotinai. Tinka auginti kartu su senovinėmis rožėmis. Puikiai dera mišriuose gėlynuose su daugiamečiais augalais.

 

‘Wollerton Old Hall’ – šių metų kvapiausia veislė, pasižyminti ryškiu miros kvapu, taip retai aptinkamu rožėse. Apvalūs pumpurai išsiskleidžia į blyškiai gelsvus, taurės formos žiedus. Auga ypač tankiu ir kompaktišku keru.

‘Fighting Temeraire’ – kitokia angliška rožė. Sodrios persikų spalvos žiedai labai stambūs, pusiau pilnaviduriai, banguotais pakraščiais. Tai labai sveika ir augi veislė, labiau primenanti parko nei senovines rožes. Veislė pavadinta žinomo paveikslo ‘Fighting Temeraire' garbei. 

 

‘Queen Anne’ – dar viena senoviško stiliaus rožė, primenanti šimtažiedį erškėtį, žydinti vidutinio dydžio rožiniais žiedais. Taip pavadinta Askoto žirgų lenktynių 300-osioms metinėms. Šią lenktynių trasą įkūrė Anglijos karalienė Ona 1711 metais.

Na, ir dar belieka pridurti, kad Lietuvoje turime oficialų angliškų rožių platintoją, Sibirkos rožyną.

Beje, užsidegusiems mintimi savo akimis pamatyti D.Austino rožynus - juos labai lengva pasiekti traukiniu iš Birmingemo. Pusvalandis, ir jūs jau Albrighton'e, o tada dar pora kilometrų pėstute (galima ir taksi, aišku). Galima suderinti su puikia paroda, vykstančia birželio 13-17 Birmingeme 'BBC Gardener's World Live'. Ši paroda daug kuo primena Čelsio gėlių parodą, tik mažiau pompastikos :) kas nėra blogai...

2, 3, 6, 7, 8 bei 10, 14, 15, 16, 17, 18 nuotraukos priklauso 'David Austin Roses'®

Rašinys spausdintas 'Rasų' žurnale 2011m.

Baltojo sodo burtai...

Pirmai žiemos dienai - apie baltą spalvą... Kad primintų sniegą, kurio dar artimiausiu metu nežada (ne tai, kad jo man labai trūktų - nors -30C ir sniego trūkumas tikrai nėra pats geriausias derinys, tiek žmonėms, tiek augalams)

Gyvenime viskas cikliška... Kažkada seniai, kai buvau dar visiškai 'žalia' sodininkė, mane labai sužavėjo baltojo sodo idėja. Po to kažkaip ji nutolo - kai tiek pasaulyje spalvų ir augalų, nėjau skirsi tokį plotą tik vienos spalvos (ir dar tokios nespalvotos) augalams? Na ką gi, praėjus nemažai metų, prisieksperimentavus su tūkstančiais augalų, vėl sugrįžau į tašką A - baltąjį sodą. Ir taip, šį kartą man jau negaila paskirti gerą gabalą sodo ploto šiai idėjai - jau plėšiami patys pirmi mano padaryti gėlynai (visvien jau morališkai ir fiziškai pasenę ir apsipiktžolėję). Metams paliksiu žemę susigulėti, susimaišyti... o tada sodinsiu, sodinsiu...

Be abejo, baltasis sodas - ne mano išradimas. Ta idėja klaidžioja po sodus jau arti šimtmečio. Pats žinomiausias pasaulio baltasis sodas yra Anglijoje. Tai Sissinghursto dvaro sodas Kente, prieš 80 metų sukurtas anglų rašytojos Vitos Sackville-West, ir iki šiol sulaukiantis gausybės lankytojų. Nuo jo prasidėjusi baltų sodų mada netrukus paplitusi visame pasaulyje.

Iš pirmo žvilgsnio sodas, kuriame vyrauja tik viena spalva, gali pasirodyti nuobodokas. Tačiau tai, ko gero, pats santūriausias ir elegantiškiausias sodo tipas, traukiantis minimalizmu ir ramybe. Neretai būtent balti žiedai yra patys aromatingiausi, kadangi šviesiems augalams dažnai tai yra vienintelis būdas patraukti apdulkinančius vabzdžius. Toks sodas turi dar vieną ypatumą – pradėjus leistis prieblandai, balti žiedai dar ilgai švyti tamsoje, kai tuo tarpu ryškios gėlės greitai prapuola iš akių. Dažnai toks sodas netgi vadinamas‚mėnesienos‘ sodu

Apsodinti tokį sodą sunku nebus – augalų, tinkančių baltajam sodui, galima rasti tarp vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolinių augalų, svogūninių ir šakniastiebinių augalų. Kadangi žiedai yra trumpaamžiai, į tarpus tarp žydinčių augalų gražu prisodinti augalų sidabriniais ar melsvais lapais, baltai margintų augalų. Jei vieta leidžia, sodo pakraščius apsodinkite aukštesniais baltais žydinčiais ar margalapiais krūmais, jie suteiks sodui vertikalumo.

Baltos rožės

Kiekvienam sodui reikia bent vienos rožės, ir baltas sodas – ne išimtis. Norėdami tinkamai pasirinkti rožę, vasarą nepatingėkite aplankyti rožių augintojų, kad pamatytumėte pasirinktas rožes gyvai. Tuomet rudenį jau galėsite sodinti pasirinktas veisles.  O rinktis tikrai yra iš ko.

Nemažai baltų veislių yra tarp senovinių rožių. Lietuvoje nuo seno labai populiari baltažiedė rožė (Rosa alba) ‚Maxima‘ – labai atspari šalčiui ir ligoms rožė, iki šiol auginama daugelyje kaimų. Labai populiari senovinė veislė yra ‚Mme Hardy‘ – damaskinė balta rožė žalia akute, lengvai dvelkianti citrusais.

Pasibaigus senovinių rožių erai, selekcininkai nepamiršo baltų rožių. Pati populiariausia pasaulio balta rožė (ir pelnytai) yra Kordeso išvesta floribundinė veislė ‚Iceberg‘ (dažnai sutinkama ‚Schneewitchen‘ pavadinimu). Nors išvesta prieš 50 metų, ji iki šiol yra nepralenkiama žiedo švariu baltumu – paprastai baltos rožės turi nežymų žalsvą, rausvą ar gelsvą atspalvį. Jos populiarumas nestebina - tai šalčiui ir ligoms atspari, gausiai žydinti veislė, puikiai tinkanti aplinkai puošti.

Nuostabių baltų veislių rasime ir tarp angliškų D.Austino rožių. Tai ‚Winchester Cathedral‘ – pakartotinai žydinti rožė, lengvai kvepianti migdolais ir medumi, savo žiedo forma labai artima senovinėms; ‚Fair Bianca‘ žiedas truputėlį primena ‚Mme Hardy‘ ir pasižymi stipriu senovinių rožių kvapu; ‚Glamis Castle‘  - senovinės formos žiedais, į vasaros pabaigą įgaunančiais rausvą atspalvį.

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač rytinėje jos dalyje, sėkmingai auginti laipiojančias rožes yra sudėtinga. Tačiau vieną kartą žydinti veislė ‚Lykkefund‘ uždengta žiemoja gana neblogai, vasaros pradžioje žydi baltomis žiedų kekėmis, o į vasaros pabaigą užmezga gausų spalvingų uogyčių derlių.

Gerų, baltai žydinčių veislių rasime ir tarp šalčiui atsparių veislių. Raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridas "Alba" žydi stambiais kvapiais žiedais vasaros pradžioje, o rudenį užmezga ryškias raudonas erškėtuoges. "Blanc Double de Coubert" – dar vienas puikus erškėčio hibridas baltais, pilnaviduriais žiedais.

Rožės pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, taigi jei norite išsirinkti jums labiausiai artimą širdžiai, pasistenkite jas pamatyti žydinčias gyvai.

Krūmai baltajam sodui

Jei jums nereikia taupyti vietos, kodėl gi neįtraukus į savo baltąjį sodą krūmų. Kadangi jie auga pakankamai greitai, jie suteiks jūsų sodui brandumo įspūdį, o kai kuriem augalams ir pavėsį vasaros karštyje. Baltai žydinčių krūmų yra nemažai, tačiau pirmiausiai pasidomėkite kokio aukščio ir pločio jis ilgainiui išauga, kaip atrodo nežydėdamas. Daugelis krūmų žydi ribotą laiko tarpsnį, todėl svarbu, kad jie būtų pakankamai dekoratyvūs ir be žiedų.

Paprastoji alyva (Syringa vulgaris)

Lietuviai nuo seno augina nemažai žydinčių krūmų, o tarp jų yra nemažai baltažiedžių. Vienos iš anksčiausių pasirodymą pradeda smailialapės lanksvos (Spiraea), kurių šakos taip gausiai apsipila baltais žiedais, kad anglai taikliai jas vadina ‚nuotakos vainikais‘. Lietuvišką darželį sunku įsivaizduoti be darželinių jazminų (Philadelphus coronarius). Rinkitės kompaktiškas veisles, kurios neišauga didesnės nei 2 metrai, tokias kaip ‚Avalanche‘ ar ‚Belle Etoile‘. Nepamirškite ir baltai žydinčių paprastosios alyvos veislių, kaip sena, laiko patikrinta ‚Madame Lemoine‘. Tinka ir deucijos, nuo seno Lietuvoje vadinamos ‚radastų‘ vardu. Gražiai tiktų ir paprastasis sidabrakrūmis (Potentilla fruticosa) "Abbotswood" stambiais, baltais žiedais, užaugantis iki 1m. Antroje vasaros pusėje ypač puošniai atrodo hortenzijos (Hydrangea). Lietuvoje dažniausiai auginami šviesiosios (H.arborescens) ir  šluotelinės (H.paniculata) hortenzijų veislės. Jos nereiklios, ilgai žydi, gerai prisitaiko augti netgi nepalankiose auginimo sąlygose. Jų žiedynai puikiai tinka džiovinimui.

Darželinis jazminas (Philadelphus coronarius)

Taip pat nepamirškite krūmų baltai ir žaliai margintais lapais. Jie suteikia netgi daugiau dekoratyvumo gėlynui nei žiedai, kadangi išlieka puošnūs viso sezono bėgyje. Puikus pavyzdys -  baltoji sedula (Cornus alba) ‚Ellegantissima‘. Tai labai nereiklus augalas, o žiemą dar jus džiugins ir spalvingais stiebais.

Gražiai tokiame sode derės ir sumedėję augalai sidabriniais lapais. Tinkamų veislių rastume tarp karklų (Salix). Labai dailus, svyrantis augalas baltajam sodui – gluosnialapė kriaušė (Prunus salicifolius) ‚Pendula‘.

Daugiamečiai žoliniai augalai baltajam sodui

Puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) 'Lotus Queen'

Baltai žydinčių daugiamečių augalų pasirinkimas milžiniškas – beveik visose gentyse rasime baltai žydinčių formų.

 Astrancija (Astrantia) 'Superstar' ('White Giant')

Širdžialapė balža (Crambe cordifolia)

Vasaros pradžioje džiugins balti sinavadai (Aquilegia), rytinės aguonos (Papaver orientale) ‚Checkers‘ ir bijūnai (Paeonia). Šių puikių gėlių veislių yra daug ir įvairiems skoniams – ir pilnavidurių senoviškų (‚Gardenia‘, ‚Duchesse de Nemours‘), ir modernesnių japoninių ar tuščiavidurių veislių (‚Lotus Queen‘, ‚Carrara‘). Atsvarą jų stambiems, masyviems žiedams galėtų sudaryti vertikalios baltai žydinčių lubinų žvakės.

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)

Čiaudulinė kraujažolė (Achillea ptarmica) 'Perry's White'

Diktonas (Dictamnus albus)

Prie jų derės balti vilkdalgiai (Iris) – barzdotieji stambiais žiedais ar lengvesni, elegantiškesni sibiriniai. Vėliau baltų augalų choras tik didės – rusmenės (Digitalis), bobramuniai (Anthemis), baltagalvės (Leucanthemum), gvazdikai (Dianthus), vienadienės (Hemerocallis).

Baltagalvė (Leucanthemum) 'Fiona Coghill'

Rusmenė (Digitalis) 'Saltwood Summer'

Vasarai persiritus į antrą pusę, prisijungs šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) ‚David‘ ar ‚Rembrandt‘, veronikos (Veronica) ir veronikūnai (Veronicastrum). Artėjant rudeniui, estafetę perima japoninė plukė (Anemone x hybrida) ‚Honorine Jobert‘.

Japoninė plukė (Anemone hybrida) 'Honorine Jobert'

 Virgininis veronikūnas (Veronicastrum virginicum) 'Alba'

Tinkamų augalų rasite ir tarp dekoratyvinių žolių. Patys puošniausi, be abejo, yra miskantai (Miscanthus) ‚Variegatus‘, plačiais baltai dryžuotais lapais, ir ‚Morning Light‘, siauručiais lapeliais. Abi veislės pas mus nežydi, tačiau vien tik lapai sudaro grakštų vertikalų akcentą gėlynui.

Siauralapis gaurometis ( Epilobium angustifolium) 'Album'

Nepamirškite ir daugiamečių augalų dekoratyviais lapais, kurie baltam gėlynui sudarys puikų foną ar apvadą. Tokiam sodui tinkamiausi augalai tamsiai žaliais, sidabriniais ar margais lapais. Tai rūtos (Ruta), levandos (Lavandula), gauruotoji glažutė (Cerastium tomentosum), kiečiai (Artemisia). Gėlynui aprėminti labai tinka vilnotoji notra (Stachys lanata), ypatingai veislė ‚Helen von Stein‘, pasižyminti stambiais, pilkšvais lapais, ir sparčiai formuojanti tankų kilimą.

Vilnotoji notra (Stachys lanata) ‚Helen von Stein‘

Baltasis kietis (Artemisia ludoviciana) 'Silver King'

 Jei norėtumėte pavėsingo baltojo sodo, rinkitės arunkus (Aruncus), baltas astilbes (Astilbe), pavyzdžiui, ‚Brautschleier‘ ar ‚Diamant‘, baltai žydinčias melsves (Hosta). Nemažai melsvių veislių lapai puošiasi plačiu baltu apvadu (‚Patriot‘, ‚Wide Brim‘), kas dar labiau paryškins gėlyno baltumą.

Astilbes (Astilbe) ‚Brautschleier‘

Paprastasis arunkas (Aruncus dioicus)

Gillenia trifoliata - labai mažai dar žinomas, tačiau itin įdomus augalas pavėsiui

Vienmečiai ir dvimečiai augalai baltam sodui

Orlaya grandiflora

Tarpus tarp didesnių augalų užpildykite baltai žydinčiais vienmečiais augalais. Jų pasirinkimas yra tikrai nemažai, ir juos be vargo galite užsiauginti iš sėklų. Baltai žydinčios juodgrūdėlės (Nigella), kosmėjos (Cosmos), kleomės (Cleome). Nepamirškite ir kvapiojo tabako (Nicotiana) – jis užpildys jūsų baltąjį sodą ne tik žiedais, bet ir svaigiu kvapu. Darželinės blizgės (Lunaria annua) baltažiedė forma puošia baltąjį sodą ne tik baltais žiedais, bet ir nužydėjusiais sidabriniais diskais. Joms į kompaniją pasėkite margalapės karpažolės (Euphorbia marginata) labai dekoratyvias, baltai margintais lapais. 

Kosmėja (Cosmos)

 Didžioji zunda (Eryngium giganteum) 'Miss Willmott's Ghost'

Svogūniniai ir šakniagumbiniai augalai

Šie augalai leis jums džiaugtis baltais žiedais nuo pat ankstyvo pavasario. Anksčiausiai pradės žydėti snieguolės ir krokai, vėliau prisijungs narcizai ir hiacintai. Sunku įsivaizduoti gėlyną be tulpių (Tulipa): baltam gėlynui puikiai tiktų  – ankstyvosios ‚Purissima‘ arba gracingos lelijažiedės ‚White Triumphator‘. Vasarą gėlyną padabintų lelijos. Vasaros pabaigai gėlyną puoštų jurginai (Dahlia) – tačiau vertėtų turėti galvoje, kad gėlynuose gražiau įsikomponuoja veislės smulkesniais žiedais - tuščiaviduriai, pomponiniai, kaktusiniai, chrizanteminiai jurginai. Į kompaniją tiks ir balti kardeliai- tik juos geriau auginti nedidelėmis grupelėmis, po 3-5.

 Hillier's 'Apmąstymų sodas' - Čelsio gėlių paroda, 2011

Keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti, prieš imantis kurti baltą sodą:

- Baltasis sodas geriausiai atrodo, jei kuriamas ribotoje erdvėje, t.y. aprėmintas gyvatvorių ar vidiniame namo kiemelyje. Gražiai atrodys, jei toks sodas bus juosiamas baltos tvoros – tačiau tokiame gėlyne reikėtų daug tamsiai žalios lapijos, kad sudarytų atsvarą baltai spalvai.

- Tamsus fonas ypač išryškina baltą žiedų spalvą bei sidabrinius ar melsvai žalius lapus. Gražiai atrodo tamsžalės ligustrų (Ligustrum) ar buksmedžių (Buxus) gyvatvorės. Panašią funkciją atliktų ir tamsi namo siena. Jei darote baltą gėlyną viduryje vejos, palikite bent jau platų žolės apvadą aplink savo baltąjį sodą. Kaip fonas baltam sodui puikia dera ir žalios ar sidabrinės spalvos visžaliai augalai. Tam tiktų karpomos dygiosios eglės (Picea pungens) ar tujų (Thuja occidentalis) gyvatvorė, kai kurie puskiparisių (Chamaecyparis), kadagių (Juniper) kultivarai.

- Šiais laikais nedažnai pamatysi, kad želdiniai privačiose valdose būtų formuojami taisyklingais gėlynais, kaip kad matome senoviškų dvarų parkuose. Tačiau kodėl gi ne? Nedideliam taisyklingam sodeliui nereikia daug ploto. Ir nebūtinas įmantrus, sunkiai prižiūrimas dizainas – pakaktų, kad gėlynas būt padalintas į kelias simetriškas dalis, ir kad jį aprėmintų karpoma neaukšta gyvatvorė.

- Renkantis augalus, svarbu ne tik žiedų spalva ir forma, bet ir žydėjimo laikas, kad sezono metu visuomet būtų žydinčių augalų. Idealu, jei bet kuriuo vasaros momentu būtų bent keletas žydinčių augalų skirtingų formų žiedynais, pavyzdžiui, apvalios šluotelinių flioksų galvos bei vertikalūs veronikūnų žiedynai. Jei sodinate baltąjį gėlyną prie sienos ar gyvatvorės, tuomet aukščiausius augalus sodinkite toliausiai. Jei jūsų gėlynas bus viduryje vejos, aukščiausi augalai turėtų būti sodinami viduryje lysvės, kad gerai matytųsi iš visų pusių.