Kvapų magija

'Mme Isaac Pereire'

Būdami sodininkais, mes vaidiname daug vaidmenų – kraštovaizdžio architekto, želdintojo, statytojo ar netgi menininko – argi ne menas yra paversti tuščią, neįdirbtą žemės plotą akį traukiančiais želdynais? Prieš pradėdami įsisavinti naują plotą, pirmiausia planuojame, kaip išsidėstys vejos, takeliai, gėlynai, vaismedžiai ir pan. Renkamės spalvas, jų derinius. Svajojame, kokius augalus įsigyti norėtume. Tačiau retas iš mūsų rimtai pagalvoja apie tai, kokius kvapus norėtume jausti savo sode.

Kvapas yra vienas iš galingiausių ir labiausiai užburiančių elementų sodininko arsenale, tačiau taip pat ir mažiausiai suprantamas ar naudojamas. Menkiausio dvelktelėjimo pakanka, kad perkeltų mus į kažkada buvusias vietas, ar iššauktų seniai primirštus vaikystės prisiminimus. Koks bebūtų kvapas - saldus ar aštrus, lengvas ar sunkus – jis užslenka kaip debesis, ir kiekviename mūsų iššaukia skirtingą emocinį atsaką.

Kaip bebūtų keista, yra smirdančių puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislių

 Kvapą augalams suteikia lakūs eteriniai aliejai, esantys įvairiose augalo dalyse, kurie išsiskiria oksidacijos metu. Dažniausiai jie yra telkiasi vainiklapiuose, kuokeliuose ar nektarinėse. Aromatas ima skleistis, pradėjus vertis žiedui, o jo stiprumą įtakoja nemažai faktorių – žiedo gyvenimo ciklas, oro temperatūra. Taipogi yra nemažai augalų, kurių eteriniai aliejai kaupiami lapuose.  

Gėlių aromatai kartais būna daugiasluoksniai – kaip ir parfumerijoje, jaučiamos skirtingos kvapų natos. Kartais per atstumą augalas kvepia gana maloniai, kai tuo tarpu iš arčiau kvapas darosi pernelyg sunkus, o kartais netgi pereinantys į lengvą dvoką. Gal todėl nemažai žmonių mėgsta lengvą karališkųjų lelijų (Lilium regale) kvapą, tačiau negali pakęsti ilgos jų kaimynystės patalpoje?

Kam augalams yra reikalingi kvapai? Dažniausiai tam, kad pritraukti apdulkintojus. Dauguma vabzdžių yra labai jautrūs kvapams, taigi aromatas yra itin veiksminga priemonė augalui pratęsti giminę. Kažkiek įtakos, be abejo, turi ir augalų spalva, forma ir netgi žiedo faktūra. Evoliucijos eigoje kiekviena augalų gentis ar rūšis išvystė tokį kvapą, kuris labiausiai pritraukia specifinius apdulkintojus. Kai kurie augalai netgi imituoja tam tikrų vabzdžių patelių feromonų kvapą, kad pritrauktų tos rūšies patinų dėmesį. Daugelis sodo augalų yra kaip magnetas dieniniams ir naktiniams drugiams – tie kvapai dažniausiai būna saldūs ir malonūs žmogaus nosiai. Tokie yra jazmino, sausmedžio, budlėjos kvapai. Tuo tarpu bitės labiau reaguoja į žiedo spalvą – todėl bičių apdulkinami augalai retai yra stipriai kvepiantys, ir dažniausiai jų lapija yra gerokai kvapesnė už žiedus. Vabalus taip pat traukia kvapai, tačiau jie dažniausiai būna sunkūs – kai kurios dekoratyvinės obelys, magnolijos ar krūminiai bijūnai. Visi rožių augintojai neramiai laukia birželio pabaigos, kai pradėjus žydėti rožėms, ypatingai šviesioms, jas apgula auksavabaliai – per kelias dienas jie sugeba į skutus sudrąskyti taip ilgai lauktus žiedus.

Be abejo, kvapai yra tik vienas, ir ne pats svarbiausias, iš sodo kūrimo aspektų. Jei želdynų kompozicijoje nebus pusiausvyros, jei spalvų deriniai bus neharmoningi, jei nėra nuoseklaus perėjimo nuo vieno sezono prie kito – dieviškiausi kvapai nepavers jūsų sodo tokiu rojaus kampeliu, kurį bandote padaryti. Tačiau žaliasis  pasaulis labai turtingas, tad kokį apželdinimo stilių bepasirinktumėte, visuomet galima rasti tinkamų augalų, kurie jūsų sodui suteiks tą nematomą, tačiau svarbų elementą - aromatą.

 

Visos rytinė lelijos itin stipriai kvepia - 'Sumatra'

Koks bebūtų jūsų želdinių stilius, tam tikros taisyklės visuomet bus aktualios. Pirmiausia, aromatai geriausiai jaučiami užuovėjoje, kadangi vėjas jų kurį laiką neišsklaido. Taigi kvapiai oazei reikėtų pasirinkti tokią vietą, kur namo siena ar gyvatvorės sudarytų užuovėją – tokiu būdu kvapas ilgiau tvyros ore.

Sodinkite kvepiančius augalus ten, kur praleidžiame daugiausia laiko - po langu, šalia takelio ar suolelio. Silpniau kvepiančius augalus sodinkite kiek įmanoma arčiau, o stipriau kvepiančius – truputį toliau. Aukštesniems kvapiems vijokliams (rožėms, sausmedžiams) puikiai tinka įvairios arkos ar pergolės – jos pakylėja žiedus aukščiau, kad puikūs aromatai būtų geriau užuodžiami.

Augalams kvapiais lapais dažniausiai reikalingas kontaktas, kad pajusti jų kvapą, taigi sodinkite juos ten, kur kaskart praeidami galėtumėte perbraukti per juos ranka, pavyzdžiui, takelio, kuriuo nuolat praeinate.

 

Didžioji dauguma kvepiančių augalų yra saulės mėgėjai, todėl kvepiančiam gėlynui parinkite pačią saulėčiausią vietą. Jei vietos netrūksta, galite formuoti net keletą atskirų kvepiančių gėlynų skirtingiems vasaros laikotarpiams. Pavyzdžiui, rožės (Rosa), lelijos (Lilium), levandos (Lavandula), jazminai (Philadelphus) žydės pirmoje vasaros pusėje, o flioksai (Phlox), budėjos (Buddleia), kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus) ir kvapusis tabakas (Nicotiana alata)perims estafetę antroje vasaros pusėje.

 

Šluotelinis flioksas 'Miss Pepper' kvepia ypač stipriai

Be abejo, vienas iš svarbiausių kriterijų, renkantis augalus, yra jų spalva. Tačiau žinant tam tikrą ryšį tarp spalvos bei kvapo, galima sukurti gėlyną, kuris būtų malonus ir akiai, ir nosiai. Mokslininkai yra pastebėję dėsningumą, kad kuo mažiau pigmentų turi žiedai, tuo jie stipriau kvepia. Aromatingiausi yra baltai žydintys augalai, po jų seka gelsvi, šviesiai rožiniai ir švelniai violetiniai atspalviai. Ryškiai geltoni ir violetiškai mėlyni žiedai kvepia mažiau. O mažiausiai kvapūs augalai žydi violetiniais, ryškiai mėlynais, oranžiniais ir raudonais žiedais.

 

Rytinė lelija 'Mucadet' žydi pačioje vasaros pabaigoje

Kiekvienam metų laikui būdingi tam tikri kvepiantys augalai. Kai pritrūksta žiedų, juos pakeičia augalai kvepiančiais lapais. Jei neauginate daug daugiamečių augalų, malonų dvelksmą suteiks vienmečiai ar svogūniniai augalai. Tereikia truputį pasukti galvą – ir galėsite džiaugtis ne tik gražiu, bet ir kvepiančiu sodu.  

Pavasarį kvapų šventę pradeda hiacintai (Hyacinthus) ir narcizai (Narcissus). Hiacintai kvepia itin stipriai, ir patalpoje jų kvapas gali būt pernelyg aštrus. Tačiau lauke jis maloniai skleidžiasi dar vėsokame pavasario ore. Jau baigiantis hiacintų žydėjimui, prisijungia žvaigždinė magnolija (Magnolia stellata). Panašiu laiku prie jos prisijungia ir dekoratyvinės obelys (Malus), pripildydamos orą subtiliu, vaisiniu kvapu.  

Baigiantis pavasariui, pražysta visų itin mėgstamos alyvos (Syringa vulgaris). Šie nereiklūs, ligoms atsparūs pripildo orą sunkiu, tačiau maloniu aromatu, kurį norėtųsi uždaryti kvepalų buteliuke – toks trumpas, deja, jų žydėjimas.

Po alyvų ateina bijūnų (Paeonia) metas.  Žydėjimas jų neilgas, tačiau itin įspūdingas. Tačiau tarp nesuskaičiuojamos gausybės jų veislių pasitaiko ir tokių, kurios skleidžia lengvą dvoką.

Panašiu laiku žydi ir vilkdalgiai (Iris) – mažai žinomas faktas, kad kai kurios modernios veislės pasižymi ganėtinai stipriu aromatu.

 

Ar esate pastebėję, kad kai kurios barzdotųjų vilkdalgių veislės kvepia?

Vasaros mėnesiais sunkią ravėjimo naštą palengvina minutės, kai brūkštelėjus per levandų (Lavandula) ir katžolių (Nepeta) kerus, pasklinda gaivinantis, švarus jų aromatas. Prie šio kvapų debesėlio prisijungia stiprus, svaigus jazmino (Philadelphus coronarius) kvapas. Ne veltui lietuviai nuo seno augina jazminus po pirkios langu.

Katžolė 'Six Hills Giant' - tobula kaimynė rožėms

Tačiau mažai augalų gali lygintis kvapumu rožėms (Rosa). Skirtingos veislės neretai skirtingai ir kvepia. Norint išsirinkti jums labiausiai patinkančiais veisles, vertėtų aplankyti vieną kitą vertingą rožių kolekciją – jus nustebintų, koks įvairus gali būti jų aromatas. Labai aromatingos yra kol kas dar Lietuvoje nepopuliarios senovinės (Damasko, Provanso, Bourbon) rožės – ‘Louise Odier’, violetiškai rožinė veislė prabangiu kvapu; ‘Comte de Chambord’ rožiniais, vaisiais dvelkiančiais žiedais, ‚Mme Hardy‘ – subtiliais baltais žiedais žalia akute ir elegantišku kvapu. Išskirtinė rožė yra ‘Mme Isaac Pereire) – nors išvesta labai seniai, 1881 metais, iki šiol yra neprilygstama, ryškiai rožinė, labai pilnavidurė veislė sunkiu, tačiau maloniu kvapu. Taip pat puošnios ir labai kvapios yra angliškos, D.Austino išvestos rožės

 Daugelis angliškų rožių yra labai kvapnios

Jei siekiate sukurti dar kvapesnį sodą, papildykite želdinius kvepiančiais vienmečiais augalais. Labai lengvai auginami kvapieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus). Jų veislių yra begalės, įvairių spalvų bei dydžių žiedais, tačiau pačios kvapiausios išlieka senovinės veislės nedideliais žiedeliais, pavyzdžiui, veislė ‘Matucana’. Labai maloniu kvapu pasižymi kvapiojo tabako (Nicotiana) veislės – jų nesunku užsiauginti iš sėklų. Nuo seno mėgiamos ir auginamos kvapiosios razetos (Reseda odorata), leukonijos, dviragė (Matthiola bicornis) ir pilkoji (M.incana), rūdgrūdėlės (Iberis).

Jei auginate budlėją (Buddleia), į vasaros pabaigą jūsų sodą apguls drugeliai – šis krūmas jiems yra tikras magnetas. Prie jų prisijungia vėlai žydinčios rytinės lelijos (Lilium orientale) - kai kurios veislės tikrai neblogai auga Lietuvoje atvirame grunte. Jų saldus kvapas ganėtinai sunkus, tačiau lauke, švelniame vėjelyje jis ne toks intensyvus.  

 OT lelija 'Holland's Beauty' - ne tik graži, bet ir nepaprastai aromatinga

Angliškos rožės: modernios veislės, senoviška išvaizda

Tai su praėjusiom šventėm visus :) lai ši žiema taip ir lieka šilta, o pavasaris būna ankstyvas, vasarą tegul netrūksta saulės ir lietaus (savalaikio ir nepernelyg stipraus), o ruduo būna ilgas ir šiltas... Ko daugiau reikia augalų fanatikams...

Šiandien truputėlis 'eye candy', taip sakant, saldainiai akims... Tuojau suslėpsime metams kalėdinius papuošimus, laikas pasvajoti, ką pirksim, sodinsim ir auginsim... Taigi, šiandien apie bene pačią populiariausią rožių grupę Lietuvoje - angliškas D.Austino rožes

  

'Princess Alexandra of Kent'

Angliškų rožių istorija

Angliškų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtį metų jaunas anglų ūkininkas D.Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės. Senovinių rožių veislių vis mažėjo, kadangi selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytų parodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais elitiniais žiedais, buvo reikalingas ypatingas kero genėjimas, dėl ko jos ne itin gerai žiūrėdavosi gėlyne. Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D.Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kuri savyje suderintų geriausias senųjų ir moderniųjų veislių savybes., kurios būtų  ypatingai gražios, tačiau lengvai auginamos, ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėti šiuolaikiškomis spalvomis bei pakartotinu žydėjimu.

 

'Gertrude Jekyll'

Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D.Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką - ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, ir ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip radosi vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis yra teisingo kelio pradžioje, ir kad jo rožės yra vertingos.

'Teasing Georgia'

Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, ir rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D.Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškas rožes. Praėjus 40 metų, šios rožės išplito po visą pasaulį, ir yra bene mylimiausia rožių grupė tarp rožininkų.

Kuo ypatingos angliškos rožės?

D.Austino angliškos rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė, išpopuliarėjusi apie 1970-uosius metus. Jos atsirado, kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis rožėmis. Iš vienų jos paveldėjo subtilų žavesį bei nuostabius kvapus, iš kitų  - spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.

Angliškų rožių žiedai savo forma labai primena senąsias veisles – rozetės ar puodelio formos, su daugybe smulkių vainiklapių, kurios gaubia stambūs išoriniai vainiklapiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus, išvedant naujas angliškų rožių veisles – ne tiek spalvų ryškumas ar žydėjimo gausumas, kiek subtilus individualaus žiedo grožis bei kvapas. Tiek gėlynams, tiek puokštėms jos priduoda sunkiai nusakomo nostalgiško žavesio, primenančio senųjų Olandijos tapybos meistrų paveikslus.

 

Dauguma angliškų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.

Angliškos rožės – viena iš kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatinių rožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupė nepasižymi tokia aromatų įvairove.

Svečiuose angliškų rožių rojuje Olbraitone

Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas iš gražiausių pasaulio rožių sodų. Virš 700 įvairių rūšių bei veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.

 

Ilgasis Sodas sudaro pagrindinę sodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti, mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad pratęsti žydėjimą, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškų rožių. Per visą sodo ilgį driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančio bei vijoklinės rožės. Nužydėjus šioms rožėms, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.

 

Viktorijos laikų sode veši angliškos bei kitos pakartotinai žydinčios krūminės rožės. 2006 metais šis sodas buvo apjuostas aukšta (beveik 3 metrų) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškos rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinka auginti ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančios bei vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.

 

Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausiais. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškoms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikro atsiskleidžia angliškų rožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.

Liūto sode centrinė figūra – liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių bordiūras. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos, tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių augalų.

Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.

'Malvern Hills'

Kaip atsiranda angliškos rožės?

Angliškos rožės taip pat yra vienas iš brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedami į veislės atsiradimą.

Kasmet D.Austino rožyne daroma apie 150,000 tikslinių kryžminimų. Tam žiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti pakankamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jų piestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami. Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400,000 sėklų. Iš jų sudygsta apie 250,000 sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų, ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau iš jų bus atrinkti tik 5-6 augalai, kurie bus naudojami tolimesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…

Angliškos rožės Čelsio gėlių parodoje

Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.

 

Šių metų Čelsio gėlių paroda D.Austino rožynui atnešė jau 16-tą aukso medalį. Kaip taisyklė, angliškų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šiais metais ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpyto buksmedžio gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D.Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D.Austino rožyne Olbraitone). O šiose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.

 

D.Austinas 2011 Čelsio gėlių parodoje

Šiemet parodoje rožių augintojų dėmesiui buvo pristatytos penkios naujos veislės.

‘William and Catherine’ – šios veislės žiedai savo plokščiais žiedais ir daugybe žiedlapių primena senovines rožes. Kiekvieno žiedo centre – nedidelė akutė. Žiedai iš pradžių skleidžiasi vos kreminės spalvos, vėliau išbaldami iki švarios baltos. Nužydėjus žiedui, vainiklapiai nukrenta patys (tai svarbi savybė baltai rožei, kad vaizdo ir tyrumo įspūdžio negadintų seni, pageltę žiedlapiai). Tai labai sveika rožė, auganti kompaktišku keru. Taip pavadinta karališkųjų vestuvių proga, įvykusių šių metų balandžio mėnesį.

 

‘Lady Salisbury’ – žavinga veislė, savo išvaizda primenanti baltažiedes rožes. Rožiniai, netaisyklingos rozetės formos žiedai. Labai gerai žydi pakartotinai. Tinka auginti kartu su senovinėmis rožėmis. Puikiai dera mišriuose gėlynuose su daugiamečiais augalais.

 

‘Wollerton Old Hall’ – šių metų kvapiausia veislė, pasižyminti ryškiu miros kvapu, taip retai aptinkamu rožėse. Apvalūs pumpurai išsiskleidžia į blyškiai gelsvus, taurės formos žiedus. Auga ypač tankiu ir kompaktišku keru.

‘Fighting Temeraire’ – kitokia angliška rožė. Sodrios persikų spalvos žiedai labai stambūs, pusiau pilnaviduriai, banguotais pakraščiais. Tai labai sveika ir augi veislė, labiau primenanti parko nei senovines rožes. Veislė pavadinta žinomo paveikslo ‘Fighting Temeraire' garbei. 

 

‘Queen Anne’ – dar viena senoviško stiliaus rožė, primenanti šimtažiedį erškėtį, žydinti vidutinio dydžio rožiniais žiedais. Taip pavadinta Askoto žirgų lenktynių 300-osioms metinėms. Šią lenktynių trasą įkūrė Anglijos karalienė Ona 1711 metais.

Na, ir dar belieka pridurti, kad Lietuvoje turime oficialų angliškų rožių platintoją, Sibirkos rožyną.

Beje, užsidegusiems mintimi savo akimis pamatyti D.Austino rožynus - juos labai lengva pasiekti traukiniu iš Birmingemo. Pusvalandis, ir jūs jau Albrighton'e, o tada dar pora kilometrų pėstute (galima ir taksi, aišku). Galima suderinti su puikia paroda, vykstančia birželio 13-17 Birmingeme 'BBC Gardener's World Live'. Ši paroda daug kuo primena Čelsio gėlių parodą, tik mažiau pompastikos :) kas nėra blogai...

2, 3, 6, 7, 8 bei 10, 14, 15, 16, 17, 18 nuotraukos priklauso 'David Austin Roses'®

Rašinys spausdintas 'Rasų' žurnale 2011m.