Prerijų sodai - 1

Ar nenorėtėtumėte turėti sodo, kuriame beveik nereikia dirbti? Nereikia praleisti valandų valandas ravint, tręšiant, laistant, genint, dengiant žiemai.... Sakot, taip nebūna?... Būna – ir tokių pavyzdžių atsiranda vis daugiau...
Per paskutinį dešimtmetį pasaulyje labai išpopuliarėjo apželdinimo stilius, turintis daug skirtingų pavadinimų: “prerijų stilius’, ‘natūralistinis stilius’, ‘naujasis amerikietiškas’, ‘naujosios bangos stilius’. Tačiau visi šie skirtingi pavadinimai įvardija tą patį stilių – kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas bei parinkta vieta apsprendžia augalų parinkimą. Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai supina lengvas oriškas dekoratyvines žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais, atkurdami natūralios pievos atmosferą.
Taip apsodinti gėlynai gali būti nepaprastai gražūs, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, o perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes: formą, tekstūrą ir spontanišką augalų harmoniją. Ir nors toks kraštovaizdis atrodo lyg savaime atsiradęs, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra gerai pagalvotas planas bei gilios botaninės kūrėjo žinios, leidžiančios atsirasti labiausiai vykusiems augalų bei žolių deriniams.
Didesnis dėmesis nukreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir prabangius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo procesą, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir daugiamečių augalų sėkladėžėmis. Nors paprastai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius stiebus, čia skatinama kaip tik palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Skaitinama pasirinkti augalus, kurie ne tik ‘gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai’
Ypatingas šio stiliaus bruožas yra tai, kad didesnis dėmesis yra skiriamas formai ir struktūrai, o ne spalvai. "Jeigu struktūra yra gerai išmąstyta, ir sodas gerai atrodo – net nelabai svarbu, kokias spalvas naudojate", pabrėžia šio stiliaus ‘guru’ Piet Oudolf.
Kartu su natūralistinio stiliaus atsiradimu pagaliau ‘išmušė’ ir dekoratyvinių žolių žvaigždžių valanda, kas visai nenuostabu, kadangi apie 60-80 procentų tokių kraštovaizdžių jos paprastai ir užima. Dekoratyvinės žolės nėra didelė naujiena augalų mylėtojams bei kolekcionieriams. Kai kuriose šalyse jos jau seniai yra kultūrinio paveldo dalis: miskantai dažnai vaizduojami senoviniuose Japonijos tapybos darbuose, iki šiol ten auginama daug kultivarų, nežinomų vakariečiams. Tačiau didžiausias nuopelnas dekoratyvinių augalų populiarinime tikriausiai priklauso selekcininkui Karlui Foersteriui, dirbusiam Vokietijoje pirmoje praeito amžiaus pusėje. Jo pradėtą darbą vėliau perėmė eilė kitų vokiečių selekcininkų. Greičiausiai todėl Vokietijoje iki šiol stipriai jaučiamas dėmesis natūralistiniam apželdinimo stliui, ką liudiją daugybė viešųjų parkų Vokietijos miestuose, kuriuose galima pamatyti įspūdingų vokiško ‘stepės’ stiliaus kraštovaizdžių (pvz. Westpark ir Weihenstephan Miunchene). Daug šioje srityje yra nuveikęs amerikietis Wolfgang Oehme (beje, taip pat mokęsis Vokietijoje).
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį šis apželdinimo stilius tapo sinonimiškas su olandų kraštovaizdžio architekto Piet Oudolf vardu. Jis sukūrė eilę visuomeninių bei asmeninių sodų Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Švedijoje bei JAV, parašė eilę knygų natūralistinio apželdinimo tema.

Paskutinėje nuotraukoje - Piet Oudolf suprojektuoti prairie-style gėlynai RHS Wisley centre Anglijoje.