Viduramžių Europos vienuoliai augino Rosa gallica ‚Officinalis‘, dar vadinamą ‚vaistininkų rože‘. Jos žiedlapius bei vaisius naudojo vynui, arbatai, uogienei bei sirupui gaminti, o taip pat ir visai eilei gydančių preparatų. Tačiau vienuolius domino ne tik rožių kulinarinės ar vaistinės savybės. Turint omenyje viduramžių sanitarijos lygį (o tiksliau, jos visišką nebuvimą), rožių potpourri, kvepiantys maišeliai bei kvepalai buvo greičiau būtinybė, nei prabanga. O su kartu su rožėmis vienuolynų soduose augo ir prieskoninės žolelės...
Tačiau bėgant laikui, kažkuriuo metu žmonės primiršo, kaip puikiai rožės dera kartu su kitais augalais, ir kažkodėl nusprendė, kad pats geriausias akompanimentas rožei yra juoda žemė arba mulčas. Viena iš priežasčių, galbūt, buvo ta, kad taip pasodintas rožes buvo lengviau prižiūrėti – o modernios rožės, lyginant su savo prosenelėmis, tikrai reikalauja nemažai dėmesio bei priežiūros.
Daugelyje Europos sodų ir iki šiol rožės auga, persipindamos viena su kita ar kitais augalais. Raganės ropščiasi į pergoles, o daugiamečiai bei vienmečiai žoliniai augalai dengia žemę. O juk pakeisti sterilią rožių lysvę kartais tereikia kuklių smulkučių gėlyčių, kaip laibenis (Alyssum) ar lobelijos (Lobelia). Šie delikatūs vienmečiai yra idealus kompanionas rožėms. Jie mažai sunaudoja maisto medžiagų ar vandens, kurie taip reikalingi rožėms, tačiau puikiai veši tokiomis pat sąlygomis, kaip ir rožės – saulėkaita, trąši žemė, vandens gausa. Jų spalvos bei žiedelių formą greičiau papildo, nei atitraukia dėmesį nuo didingų kaimynių.
Kaip jau minėjau, prieskoninės žolės yra nuostabus partneris rožėms. Jos dažnai pasižymi vabzdžius atbaidančiomis savybėmis. Bronzinis pankolis sudaro gražų lengvą foną rožėms; iš rūtos galima formuoti nedidelį bordiūrą. Šalavijų strėlės atsveria savo lengvumu sunkius, apskritus rožių žiedus, o pilka, kvapi katžolės lapija dengia plikas rožių kojas. Levandos suteikia kvapo; tačiau norint patikimesnio augalo, jas puikiai pakeisti gali ir juozažolės; sidabriški kiečiai užpildo tarpus tarp rožių savo karpytais lapais.
Daugelis šiuolaikinių vienmečių augalų yra per daug rėksmingi, kad juos būtų įmanoma gražiai suderinti su rožėmis. Senoviški, patys besisėjantys vienmečiai ar dvimečiai augalai, kaip neužmirštuolės (Myosotis), dirviniai pentiniai (Delphinium consolida), vaistiniai skaisteniai (Tanancetum parthenium) yra pakankamai subtilūs, kad neatitrauktų dėmesio nuo pagrindinės žvaigždės, tuo pačiu pagyvindami gėlyną.
Iš modernių vienmečių, patagoninė verbena (Verbena bonarienis) yra vienas iš tų universalių augalų, puikiai tinkančių tiek senove kvepiančiuose rožynuose, tiek moderniuose dekoratyvinių žolių želdiniuose. Kadangi ji yra aukšta ir labai oriška, rožynuose ją galima naudoti ir kaip foninį, antro plano augalas, ir kaip perregimą širmą gėlyno priekyje.
Mėlynų atspalvių augalai ypatingai tinka prie rožių. Katilėliai, puikusis (Campanula lactiflora) bei didžiažiedis (Campanula pesicifolia), didesni snapučiai (Geranium) ‚Orion‘, ‚Brookside‘, ‚Nimbus‘, šalavijai puikiai auga tokiose pačiose sąlygose kaip ir rožės. Puikiai dera sidabrinės, gelsvos, žalsvos spalvos: rasakilos (Alchemilla) žalsvi žiedų purslai bei šviežiai žali lapai papuoš rožyno priekį kartu su vilnotaja notra (Stachys lanata).
Kadangi rožių žiedai yra apvalūs, maišytame rožyne jie gražiai dera su augalais, žydinčiais vertikaliais žiedynais. Tinkamų gojinių šalavijų (Salvia nemorosa) veislių yra aibė: ‚Mainacht‘ – sodriai violetiškai mėlynas, ‚Blauhugel‘ – pats mėlyniausias iš visų gojino šalavijo kultivarų, ‚Amethyst‘ pasižymiu ryškiu rožiškai violetiniu atspalviu, ‚Marcus‘ – mažutis, apie 25cm, bet labai gausiai žydintis tamsiai mėlynas kultivaras.
Tarp veronikos (Veronica) kultivarų rasime nemažai puikių augalų – ‚Blauriesin‘ ir ‚Dark Maetje‘ sodriai žydi sodriai mėlynomis varpomis, ‚Pink Damask‘ – rožinėmis. Yra ir daugiau gerų veislių.
Būtinai atkreipkite dėmesį į augalą, išpopuliarėjusį ganėtinai neseniai – veronikūną (Veronicastrum). Tai aukštas veronikų giminaitis, užaugantis iki 1,5m. Puikiai tiktų prie aukštesnių rožių ar kaip fonas žemesnėms rožių veislėms. Yra kultivarų baltais, rožiniais, šviesiai violetiniais žiedynais.
Kad atsvertų rožių žiedų sunkumą, rožyne reikalingi ir augalai oriškais, lengvais žiedynais. Puikus kompanjonas rožėms yra įvairios katžolės (Nepeta) – jų būna ir mažučių, tinkamų gėlyno priekiui, ir aukštaūgių metrinių veislių, kurios labiau tiktų prie galingesnių rožių ar erškėčių. Gražiai atrodo muilinių gubojų (Gypsohila paniculata) ar kermėkų (Limonium) žiedynų debesys. Iš aukštesnių augalų būtinai reikėtų paminėti vingirius (Thalictrum) – tai gentis, gausi ir dekoratyvių rūšinių augalų (T. rochebrunianum, T.flavum glaucum), ir puikių kultivarų (‚Elin‘, ‚Splendide‘, ‚Hewitt‘s Double‘). Tinkamai pasirinkus vingirius, jie galėtų puošti rožynus nuo vėlyvo pavasario iki šalnų.
Ir dar vienas patarimas pabaigai. Nežiūrint tokios daugiamečių ir vienmečių augalų gausos, nėra jokio reikalo bandyti juos visus sukišti į vieną gėlyną. Pasirinkti nėra lengva iš tokios gausos. Tačiau apsiribojus spalvine palete bei keletu augalų rūšių/veislių (ar keliolika, priklausomai nuo rožyno dydžio), ir sodinant juos nedidelėmis grupelėmis per visą rožyno plotą, galutinis vaizdas būtų vientisas ir raminantis. O jūsų rožės šviestų šiame fone – galų gale, argi scenoje kordebaletas atitraukia dėmesį nuo pagrindinės žvaigždės?