2009-02-23

Raganė 'Aljonushka' (Clematis)

This is one tough little beauty. Delicate, elegant, yet an 'ironside', as they would say in 'ye olde English'. You would have to try hard to kill it...

This is one of the earlier Russian Clematis integrifolia (herbaceous clematis) hybrids from 1963. Exceptionally hardy, disease-free and low-maintenance. Just like all Integrifolia hybrids, it flowers on current year's growth, so it has to be hard pruned to the very ground every spring. Which means that it can be successfully grown in cold areas, and there is no need to cover it for winter.
One thing to remember though is that this clematis is non-clinging. When it starts off in spring, it clings a little to any support it can find. But later on it becomes top heavy under the weight of foliage and abundant flowers, and just flops onto whatever is growing close to it. In my garden it happens to be Hydrangea arborescens 'Annabelle' (and I am quite happy with the combination). So if you want to grow it upright you'd better make sure it is grown next to an appropriate support (for example, an obelisk). Alternatively, it can be grown draped over the ground or over low growing conifers. Unfortunately, my garden is absolutely flat, so I still haven't worked out where to place it. But for someone who gardens on a slope or has a decently-sized alpine garden this is a perfect plant to try, where it will cascade weaving its flowers around rocks and alpine plants without smothering them.
Here is a picture, which shows the idea. This is a different clematis variety, 'Arabella', but it works the same way, more or less. Doesn't it look great? http://www.clematisinternational.com/japan2008214.jpg

2009-02-21

Prerijų sodai - 2. Dekoratyvinės žolės

Dekoratyvinių žolių grožis yra kitoks, nei daugumos žydinčių žolinių augalų. Jų žiedynai nestebina ryškiomis spalvomis, būdingomis kitiems žydintiems augalams, tačiau traukia akį lengvumu, permatomumu, formomis, ir netgi šiurenimu vėjyje.

Dekoratyvinės žolės nuolat kinta kraštovaizdyje – pavasarį jos atželia kartu su atgimstančia gamta, vasarą sužydi subtiliai sąžalynais, o rudenį pasitinka geltonais, oranžiniais bei raudonais atspalviais. Net žiemą daugelis jų išlieka, ir žavi savo šerkšnotomis formomis.

Sodinant dekoratyvines žoles, reiktų prisiminti, kad jų grožis yra šviesos žaisme, taigi skirtingus efektus galima išgauti, priklausomai nuo to, kur sodiname žoles: vienaip jos atrodys tamsios sienos ar spygliuočio fone, visai kitaip atrodys, saulei šviečiant iš nugaros.

Pagrindiniai tikrųjų prerijų ‘gyventojai’ yra trys žolės, iki šiol praktiškai nežinomos Lietuvos augintojams: aukštaūgės Andropogon gerardii ir Sorghastrum nutans, bei vidutinio ūgio Schyzachyrium scoparium. Visos labai atsparios šalčiui, labai dekoratyvios rudenį, lengvai dauginamos sėklomis. Yra išvesta ir dekoratyvesnių nei rūšys veislių, pasižyminčių mėlynesniais lapais, tačiau jų reikėtų paieškoti užsienio veislynuose.

Yra ir daugybė kitų dekoratyvinių žolių rūšių bei veislių, kurias galima sėkmingai naudoti, kuriant šio stiliaus sodą.

Lendrūnai (Calamagrostis) - žinomiausia veislė smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis x acutiflora) “Karl Foerster” (2 nuotr.). Lengvai atpažįstama iš tiesaus silueto, ši žolė gali būti auginama tiek kaip vertikalus akcentas, tiek kaip gyvatvorė. Panaši, tačiau margalapė veislė, yra C.a. „Overdam‘. Gerokai mažiau sodininkų žinomas ir auginamas augalas yra C.brachytricha – iš Korėjos kilęs lendrūnas, labai atsparus šalčiui, vasaros pabaigoje išsiskleidžiantis puriomis uodegėlėmis. Puiki alternatyva soruolei (Pennisetum), kuri nėra visuomet patikima Lietuvos sąlygomis.

Nendrinė melvenės (Molinia arundinacea) – įspūdinga aukšta žolė elegantiškais oriškais žiedynais, geromis sąlygomis išauganti iki 2,5m. Nežiūrint ūgio, puikiai atlaiko vėją. Yra keletas dekoratyvesnių veislių: ‘Skyracer’ – statesnė už rūšį, ‘Transparent’ – lanksčiais svyrančiai stiebais.

Rykštėtoji sora (Panicum) – viena iš įspūdingiausių dekoratyvinių žolių, pradedanti žydėti vasaros antroje pusėje, ir išliekanti dekoratyvi per visą žiemą. Keletas gražiausių veislių: ‘Heavy Metal’ – neaukštaūgis, labai stačias ryškiai melsvas augalas; ‘Prairie Sky’ – ypač melsva veislė; ‘Rotstrahlbusch’– nuo vasaros vidurio lapai pradeda dažytis raudonai; ‘Shenandoah’ – lapai taip pat raudonuoja, artėjant rudeniui, pati geriausia raudonlapė veislė (3 nuotr.) ; ‘Dallas Blue’ – įspūdinga veislė plačiais melsvais lapais.

Miskantai (Miscanthus) – daugelio auginamos ir gerai pažįstamos žolės, tarp kurių yra ir milžinų (M.giganteus), ir neaukštaūgių veislių (M.‘Kleine Silberspinne’), žydinčių ir sidabriniais (M.’Silbetrfeder’), ir rausvais žiedynais (M.’Flamingo’). Yra plačialapių (M.sacchriflorus), ir siauralapių (M.’Gracillimus’). Yra dryžuotais lapais – ir išilginiais dryžiais (M. 'Morning Light', M.'Variegata'), ir skersai išmargintais lapais (M. ‘Zebrinus’, M.’Goldbar'). Ne visi jie vienodai atsparūs šalčiui, ne visi pražysta lietuviškos vasaros sąlygomis, tačiau pasiūla milžiniška, ir kiekvienas sodininkas gali rasti miskantą savo skoniui.

Ašuotės (Stipa) - daugelis gražiausių ašuočių rūšių, deja, Lietuvoje gali būti auginamos tik kaip vienmetės, pvz. S.tenuissima. Ypatingai dekoratyvi ir impozantiška didžioji ašuotė (Stipa gigantea), tačiau sėkmingai auginti ją greičiausiai galėtų tik Lietuvos pajūrio sodininkai. Sodininkaujantiems atšiauresnėse Lietuvos vietovėse, vertėtų auginti plunksninę ašuotę (S.pennata)(4 nuotr.) arba S.barbata – tai ganėtinai dekoratyvios, patikimai žiemojančios rūšys.

Spartinos margalapė forma (Spartina pectinata) – išvaizdi margalapė žolė, nuo seno auginama Lietuvoje. Dekoratyvi, tačiau sparčiai plečiasi, taigi labiau tinkama didesniems plotams apželdinti, ypač drėgnesnėse vietose.
(1, 2 nuotraukos - Dariaus Guso)

2009-02-15

Prerijų sodai - 1

Ar nenorėtėtumėte turėti sodo, kuriame beveik nereikia dirbti? Nereikia praleisti valandų valandas ravint, tręšiant, laistant, genint, dengiant žiemai.... Sakot, taip nebūna?... Būna – ir tokių pavyzdžių atsiranda vis daugiau...
Per paskutinį dešimtmetį pasaulyje labai išpopuliarėjo apželdinimo stilius, turintis daug skirtingų pavadinimų: “prerijų stilius’, ‘natūralistinis stilius’, ‘naujasis amerikietiškas’, ‘naujosios bangos stilius’. Tačiau visi šie skirtingi pavadinimai įvardija tą patį stilių – kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas bei parinkta vieta apsprendžia augalų parinkimą. Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai supina lengvas oriškas dekoratyvines žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais, atkurdami natūralios pievos atmosferą.
Taip apsodinti gėlynai gali būti nepaprastai gražūs, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, o perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes: formą, tekstūrą ir spontanišką augalų harmoniją. Ir nors toks kraštovaizdis atrodo lyg savaime atsiradęs, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra gerai pagalvotas planas bei gilios botaninės kūrėjo žinios, leidžiančios atsirasti labiausiai vykusiems augalų bei žolių deriniams.
Didesnis dėmesis nukreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir prabangius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo procesą, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir daugiamečių augalų sėkladėžėmis. Nors paprastai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius stiebus, čia skatinama kaip tik palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Skaitinama pasirinkti augalus, kurie ne tik ‘gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai’
Ypatingas šio stiliaus bruožas yra tai, kad didesnis dėmesis yra skiriamas formai ir struktūrai, o ne spalvai. "Jeigu struktūra yra gerai išmąstyta, ir sodas gerai atrodo – net nelabai svarbu, kokias spalvas naudojate", pabrėžia šio stiliaus ‘guru’ Piet Oudolf.
Kartu su natūralistinio stiliaus atsiradimu pagaliau ‘išmušė’ ir dekoratyvinių žolių žvaigždžių valanda, kas visai nenuostabu, kadangi apie 60-80 procentų tokių kraštovaizdžių jos paprastai ir užima. Dekoratyvinės žolės nėra didelė naujiena augalų mylėtojams bei kolekcionieriams. Kai kuriose šalyse jos jau seniai yra kultūrinio paveldo dalis: miskantai dažnai vaizduojami senoviniuose Japonijos tapybos darbuose, iki šiol ten auginama daug kultivarų, nežinomų vakariečiams. Tačiau didžiausias nuopelnas dekoratyvinių augalų populiarinime tikriausiai priklauso selekcininkui Karlui Foersteriui, dirbusiam Vokietijoje pirmoje praeito amžiaus pusėje. Jo pradėtą darbą vėliau perėmė eilė kitų vokiečių selekcininkų. Greičiausiai todėl Vokietijoje iki šiol stipriai jaučiamas dėmesis natūralistiniam apželdinimo stliui, ką liudiją daugybė viešųjų parkų Vokietijos miestuose, kuriuose galima pamatyti įspūdingų vokiško ‘stepės’ stiliaus kraštovaizdžių (pvz. Westpark ir Weihenstephan Miunchene). Daug šioje srityje yra nuveikęs amerikietis Wolfgang Oehme (beje, taip pat mokęsis Vokietijoje).
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį šis apželdinimo stilius tapo sinonimiškas su olandų kraštovaizdžio architekto Piet Oudolf vardu. Jis sukūrė eilę visuomeninių bei asmeninių sodų Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Švedijoje bei JAV, parašė eilę knygų natūralistinio apželdinimo tema.
Paskutinėje nuotraukoje - Piet Oudolf suprojektuoti prairie-style gėlynai RHS Wisley centre Anglijoje.

2009-02-13

Bijūnai

Deja, ne iš mano gėlynų... Kol kas :)
Hibridinis žolinis bijūnas 'Flame'



Hakonechloa macra 'Aureola'

Vienas iš mano new year's resolutions yra šiemet daugiau rašyti apie dekoratyvines žoles. Lietuvoje jos yra augalų pasaulio 'vargšas giminaitis': niekam neįdomios. Mugėse dažnai išgirsti: 'visos jos vienodos' ara 'pas mane pilni patvoriai tokių prižėlę' ;-) O juk jos tokios įvairios, spalvingos... ir gali tapti kiekvieno gėlyno puošmena, jei tik augalas parintas tinkamas kokrečiai vietai. O rinktis tikrai yra iš ko: aukštos ir žemos; saulėtai vietai ir šešėliui; žalios, geltonos, juodos ir raudonos.... Tik sodink... Ir dar ... jos labai gražiai dera prie lietuvio 'šventos karvės' - spygliuočių :) Bet apie tai - kitą kartą...
Štai kokią idėją pernai atsivežiau iš RHS Wisley sodo Anglijoje. Geltona žolė Hakonechloa macra 'Aureola, juoda - Ophiopogon planiscapus 'Nigrescens' (iš tikro, tai Ohiopogon nėra žolė, jis yra pakalnučių giminaitis). Teorija sako, kad abu augalai Lietuvoje turėtų balansuoti ant iššalimo ribos. Tačiau auginu abu kokius 4-5 metus, ir kol kas gyvos ir plečiasi nedengiamos. Tiesa, lėtai - tokiam vaizdeliui išgauti (kai nuotraukoje) reikėtų 3-5 metų, arba labai stambių sodmenų.
Abu augalai geriausiai jaučiasi, augdami pusiau šešėlyje, derlingoje žemėje. Svarbu, kad būtų sočiai drėgmės - augalai sparčiau augs ir plėsis.
Tiesą sakant, pas mane Hakonechloa auga tarp dviejų 'juodčkių': iš vienos pusės Ophiopogon, ir kitos Anthriscus sylvestris 'Ravenswing' (antroje nuotraukoje). Gražu - Hakonechloe atrodo dar ryškesnė, o juodi augalai patampa daugiau matomi (viena iš problemų su juodais augalais yra ta, kad jie labai susilieja su žeme, ypač žiūrint iš tolo).
Dabar jau yra atsiradę naujas Hakonechloa kultivaras 'All Gold' - stačiau augantis augalas visiškai geltonais lapais. Kol kas dar neturiu... tačiau juk pats laikas pradėti sudarinėti šių metų 'pageidavimų sąrašą' :)

2009-02-12

Paris revisited

Apie šią Paryžiaus grožybę esu jau rašiusi prieš kokius metus(http://rasosaugalai.blogspot.com/2008/04/graiausia-vieta-paryiuje.html). Kadangi praeitais metais vėl teko lankytis Paryžiuje, norėjosi pasižiūrėti, kaip ta siena atrodo.
O atrodė ji šiek tiek kitaip - iš vienos pusės, šį kartą ji buvo spalvingesnė, nes žydėjo katilėliai (Campanula poscharskyana, C.portenshlagiana, ar kažkas panašaus). Tačiau, pažiūrėjus iš arčiau, jau matosi laiko padaryta žala - praplikę, išdrąskyti ploteliai, apšiurę nekurie augalai. Manau, po kurio laiko sienai reikės esminio 'remonto'...
Tačiau visvien siūlyčiau besilankantiems Paryžiuje sodininkams aplankyti šią vietą, tuo labiau, kad ji visai šalia Eifelio bokšto (antroje nuotraukoje dešiniame viršutiniame kampe jis kaip tik ir matosi)
Tuo pačiu aplankiau dar vieną nedidelę 'augalinę sieną'. Ši yra padaryta virš įėjimo į Fondation Cartier - gerokai mažesnė, ir ne tokia įspūdinga (man gal net labiau patiko tas mozaikinis 'vazonas' medžiui ir priderintas grindinys. Bet, kap žinia, skonis yra skonio reikalas :)

2009-02-10

Rožės















Matosi, kad tvarkau pernykščias nuotraukas, ar ne?
Can't you tell I'm sorting through last year's pictures?